Tikėjimo pradžia, augimas ir atlygis

Tikėjimas yra kiekvieno krikščionio pagrindinis gyvenimo ingredientas, be kurio neįmanomas santykis su Dievu. Dievas mūsų gyvenime veikia ne remdamasis nuoširdumu, skundais, darbais ar norais, bet tik tikėjimu. Krikščionio gyvenimą charakterizuoja ne įstatymo darbai, bet jo atsakas ir reakcija į Dievo žodį.
 

Romiečiams 1:17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“.
 
Po beveik kiekvieno įvykusio stebuklo Jėzus paaiškindavo žmogui, kad antgamtinis Dievo pasireiškimas jo gyvenime įvyko ne dėl gero elgesio ar darbų, bet tik dėl tikėjimo, t.y. dėl asmeninės žmogaus reakcijos į Jėzaus išsakytą paraginimą, instrukciją ar patarimą. Jėzus visada akcentavo asmeninį žmogaus tikėjimą, kaip pagrindinę Dievo veikimo priežastį.   
 
Morkaus 5:34 O Jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos“.
 
Tikėjimas nėra statiškas ar automatiškai vykstantis dalykas. Tikėjimą žmogus priima / gauna, tikėjimas gali augti ir tikėjimas turi apdovanojimą (rezultatus). Pavyzdžiui, krikščionis tam tikrose gyvenimo srityse gali neturėti tikėjimo, o kitose būti turtingas tikėjimu. Neturėti tikėjimo nėra gėdinga. Gėdinga yra jo neprašyti ir jo nesiekti. Kartais mes bijome prisipažinti, kad tam tikrose gyvenimo srityse neturime tikėjimo. Tada stengiamės imituoti ir kopijuoti kitų žmonių tikėjimą arba jį pakeisti jausmais ar tam tikromis „sėkmės formulėmis. Tačiau svarbu suprasti, kad tikėjimas turi pradžią, t.y. tikėjimą galima gauti.
 
Romiečiams 10:17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio.
 
Tikėjimas turi pradžią, tikėjimas gali augti ir tikėjimas atneša tam tikrus rezultatus, t.y. jis turi apdovanojimą. Taigi, galime išskirti šiuos pagrindinius tikėjimo etapus:

1. Tikėjimo gavimas. Kiekvieno žmogaus tikėjimas turi pradžią, t.y. kiekvienas iš mūsų tikėjimą gauname. Naujajame Testamente parašyta, kad tikėjimo šaltinis ir pradininkas yra Jėzus. Tai reiškia, kad, jei mes neturime tikėjimo, jį galime gauti iš Jėzaus. 

Žydams 12:2 žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų.
 
Tikėjimas į mūsų gyvenimą ateina, kada Šventoji Dvasia Jėzaus žodžius padaro mums asmeniškus ir gyvus. Kaip atskirti, kada mes gauname tikėjimą?  Pagrindiniai pirmojo tikėjimo etapo bruožai yra vidinis ir slaptas širdies įtikinimas, kuris skatina mus reaguoti ir veikti, išreiškiant šį įtikinimą viešai ir matomai. Kol įtikinimas netampa asmeniniu, tol žmogus neturi tikėjimo. Kartais krikščionis gali pasislėpti po šeimos, draugų, bažnyčios, tautos ar bendruomenės tikėjimu, tačiau tokiu atvejų tai bus tik protinis sutikimas, žinios ir teisinga informacija, kuri nebus palydima antgamtiniu Dievo veikimu. Tačiau, kai Dievo žodis tampa vidiniu, slaptu ir asmeniniu įtikinimu, kuris „verčia žmogų“ priimti sprendimus ir daryti tam tikrus veiksmus, tada tikėjimas gali augti.

2. Pasilikimas tikėjime. Kada krikščionis priima tikėjimą, jis priima ir galimybę auginti šį tikėjimą.  Kaip bebūtų keista, viena iš pagrindinių tikėjimo palikimo priežasčių, yra mūsų netobulumas, klaidos ir nesėkmės. Pasilikti tikėjimą, kada mums gera, kada mūsų jausmai „žydi“, kada yra palankios aplinkybės yra paprasta, tačiau vos tik pasipila mūsų klaidos, trūkumai ir suklupimai, mes pradedame svyruoti ir abejoti. 
Tikėjimas nėra susijęs su mūsų tobulumu ar neklystamumu. Kai krikščionis galvoja, kad gavus apreiškimą ir tikėjimą iš Dievo, jis niekada nesuklups ir nepadarys klaidų, jis susiduria su pagundymu palikti tikėjimą, t.y. nustoti prižiūrėti ir puoselėti savo širdyje pasėtą Dievo žodį. Pagrindinė atsitraukimo nuo tikėjimo priežastis yra mūsų klaidos ir netobulumas. Dievo žodis skatina nenusivilti ir nepasipiktinti savo netobulumu, bet pasilikti ir praktikuoti tikėjimą net ir pastebėjus savo silpnumą ir netobulumą. Prieš Petro išsižadėjimą Jėzus meldėsi, kad Petro klaidos ir silpnumas netaptų atsitraukimo nuo tikėjimo priežastimi.
 
Luko 22:32 Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“

Tik pasilikus tikėjime mes galime pasiekti taip trokštamą "atlygio už tikėjimą“ stadiją.

3. Atlygis už tikėjimą. Kada krikščionis pasilieka tikėjime nepaisant savo klaidų ir silpnumo bei nepasipiktina lėtai augančiais vaisiai, tada jis pasiekia „atlygio už tikėjimą“ stadiją.  Atlygiu už tikėjimą gali būti dvasiniai vaisiai, vidinė laisvė ir pergalė prieš priešą.  Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad įtikėjusiems, t.y. tikėjimą jau gavusiems žydams, Jėzus pažadėjo, kad, jei jie pasiliks tikėjime, jie gaus apdovanojimą už tai. Šis apdovanojimas bus vidinė laisvė ir pergalė prieš nuodėmę.

​Jono 8:31-32 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
 
Taip pat paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė savo mokiniams, kad vaisia į jų gyvenimą ateis tik tuo atveju, jei mokiniai pasiliks Jėzuje.  

Jono 15:4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje.

Nemažai krikščionių įsivaizduoja, kad dvasiniai vaisiai, pergalė prieš įvairius įpročius ar vidinė laisvė yra vieno mygtuko paspaudimo arba mūsų valios pastangų rezultatas. Tačiau šie dalykai yra tikėjimo atlygis ir pasekmė. Todėl, nepaisant klaidų ar silpnumo, nesustok ir toliau praktikuos tikėjimą ir tu nustebsi, kokius vaisius ir rezultatus Dievas tau dovanos.

---