Sugrįžimas

Jau beveik metai, kai kiekvieno iš mūsų prieš tai buvęs „normalus“ gyvenimas pasikeitė ir tarytum trumpam „sustojo“. Tiek tikinčių, tiek ir netikinčių žmonių gyvenime atsirado neplanuota „pauzė“, kuri ne tik sulėtino įprastą gyvenimo ritmą, bet ir atnešė įvairių iššūkių ir klausimų. Kodėl Dievas leido ir vis leidžia vykti šiam gyvenimo etapui, ko Jis siekia ir kaip Jis nori, kad mes gyventume „pauzės laikotarpiu“? Kol daugelis iš mūsų gyvename „pauzės“ režimu ir laukiame grįžimo prie įprasto krikščioniško gyvenimo būdo su įvairiomis konferencijomis, seminarais, veikla, gatvės evangelizacijomis, koncertais, surinkimais ir įdomiais pokalbiais prie vaišių stalo, Šventoji Dvasia „išnaudoja“ šį keistą, tačiau Dievo palaimintą laiką, tikinčiųjų sugrįžimui prie Dievo vaišių stalo, prie kurio taip nebūna laiko ir noro prisėsti esant „normaliam“ ir greitam gyvenimo tempui. Viešpats dabar kviečia savo vaikus sugrįžti į savo širdies kambarį, atsisėsti prie stalo ir laukti Jėzaus beldimo į širdies duris.
 
Apreiškimas Jonui 3:20 Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
 
Kada šiuo pandemijos laikotarpiu daugeliui iš mūsų nėra kur eiti, kur skubėti, ir net nėra  ką veikti, Dievas kviečia mus sugrįžti į vidinį širdies kambarį, nes tik ten įmanoma išgirsti Viešpaties beldimą, kuris „normalioje“ gyvenimo tėkmėje būna paskandintas, paslėptas ir užgožtas aktyvumo, veiklos, rūpesčių, svajonių ir savi realizacijos. Taigi, dabar vyksta didysis Dievo vaikų sugrįžimas prie Viešpaties stalo ir išėjimas iš tai, kas sena į tai, kas nauja. Kaip Dievas grąžina mus prie Jo vakarienės stalo?
 
Sugrįžimas prasideda nuo poilsio Kristuje. Šventoji Dvasia sugrįžimą prie Viešpaties stalo pradeda nuo kvietimo įeiti į Viešpaties poilsį. Ji kviečia mus nusiraminti ir ilsėtis nuo savo pačių iniciatyvų, darbų, projektų ir veiklos, nuo „dvasinio triukšmo“ (begalės pamokslų internete, pasiūlymų tarnauti, susitikimų, kelionių, „karštų“ krikščioniškų naujienų ir t.t.).  Krikščionis kviečiamas užeiti į savo širdies kambarėlį, atsisėsti prie dvasinio stalo ir laukti Viešpaties beldimo. Neįmanoma išgristi Viešpaties balso skubant ir bėgant, dirbant ir tarnaujant, jei vidinis širdies kambarėlis yra tuščias. Todėl dabar Šventoji Dvasia kviečia mus nusiraminti ir atsisėsti prie vidinio stalo ir laukti Viešpaties beldimo į širdį.
 
Kada galima išgirsti Viešpaties beldimą savo širdyje? Šventoji Dvasia šiuo laikotarpiu siekia sušildyti savo vaikų širdis, kad jie gebėtų išgristi savo šeimininko balsą. Pagrindinė priežastis, kodėl mes negirdime Viešpaties balso ir Jo nesuprantame, yra širdies kietumas. Kalbėdamas apie Izraelitų nesugebėjimą girdėti Dievą, Jėzus, kaip pagrindinę priežastį nurodė jų širdies kietumą.

• Jono 12:40 „Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau“.

 
Dėl širdies kietumo net ir Jėzaus mokiniai kartais negalėjo suprasti, ką norėjo pasakyti jų mokytojas.

• Morkaus 6:52 nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

Šventoji Dvasia įvesdama mus į poilsį, siekia sušildyti ir suminkštinti mūsų širdį, kad ji vėl atgautų gebėjimą girdėti Dievo balsą. Viešpats trokšta, kad mūsų širdis nusiramintų nuo baimių, apokalipsinių nuotaikų, sąmokslo teorijų ir atsisėstų laukti gerojo ir išmintingo šeimininko beldimo. Kai kurie iš mūsų šio beldimo negirdime nuo pat įtikėjimo pradžios ir Jo balso girdėjimo praktiką prisimename tik kaip „senus gerus laikus“, kada Dievas taip aiškiai ir paprastai kalbėjo. Bet vėliau „užsuktas“ krikščioniško gyvenimo ritmas tarytum kažkur paskandino sugebėjimą girdėti Dievo balsą ir mėgautis klausymo, girdėjimo ir bendradarbiavimo su Dievu praktika. Šiuo pandemijos laikotarpiu Šventoji Dvasia akcentuoja, mokina ir gaivina mūsų troškimą realiai girdėti Viešpatį, realiai mėgautis Juo, realiai pergyventi Jo meilę, dėmesį ir nusiraminimą. Ji vėl kiekvienam norinčiam leidžia pergyventi Jėzaus realumą širdyje ir atgaivina bendrystės su Dievu praktiką.
 
Galiausiai, priminęs pirmąją meilę ir sušildęs mūsų širdis, Viešpats atveria mūsų širdies akis ir ausis pamatyti Jo, bet ne savo pačių viziją, Jo planus ir mintis, bet ne mūsų. Iš šio pandemijos laikotarpio nemažai krikščionių išeis kardinaliai pasikeitę: jautrūs dvasioje ir gebantys girdėti savo šeimininko balsą, nešantys Jėzaus, bet ne savo pačių viziją, išlaisvinti nuo pasaulio uždėtos naštos būti visiems viskuo, nuo didybės manijos ir bereikalingų ambicijų kažką įrodyti ir parodyti, bet besimėgaujantys vidine bendryste su Viešpačiu.
 
Todėl, jei kyla klausimas, kodėl šiuo laikotarpiu Šventoji Dvasia taip laimina asmeninį bendravimą su Jėzumi bei tarpusavio bendravimą mažose grupėse, atsakymas būtų toks - Dievas trokšta atgaivinti santykių su Jėzumi realumą tavo širdyje ir bendravime su kitais, kuris remiasi ne darymu, bet klausymu, ne ambicija bet nuolankumu. Kaip jis tai įgyvendina?  - iš seno tarnavimo būdo ir minios Jis įveda tave į poilsį Kristuje, tada šiame poilsyje sušildo ir atnaujina tavo vidinį žmogų ir galiausiai, - atveria akis bei parodo naują viziją, kuri nemaitina tavo ego, bet nuostabiai išryškina Dievo planą išaukštinti Kristų.

---