Papiktinimo uola

Jėzaus Kristaus kaip Dievo sūnaus atėjimas į žemę buvo išpranašautas prieš tūkstančius metų. Senasis Testamentas per įvairius simbolius, įvaizdžius ir palyginimus detaliai aprašė, koks bus Jėzaus gimimas, gyvenimas ir tarnavimas žemėje, kokia bus Jo mirtis ir koks bus Jo prisikėlimas iš mirusiųjų. Jėzus Biblijoje apibūdinamas kaip gelbėtojas, ramybės kunigaikštis, karalius, gydytojas, ganytojas, mokytojas ar pranašas. Šie apibūdinimai parodo, ką ir kaip Viešpats daro, ko Jis trokšta ir ką siūlo žmonėms. Vienas iš mažiau pabrėžiamų Jėzaus apibūdinimų, yra „Papiktinimo uola“. Šis Jėzaus apibūdinimas pranašauja, kokia bus daugelio žmonių reakciją į Dievo siųstąjį Mesiją.
​

• Romiečiams 9:33 kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas“.

 
Biblijoje yra išpranašauta, kad Jėzus daugelį žmonių piktins ir dėl šios priežasties bus nepriimtas ir atmestas. Būtent taip ir įvyko Jo gyvenimo žemėje metu. Jo mirties priežastimi tapo Izraelio tautos ir jos lyderių pasipiktinimas Jėzaus mokymu, gyvenimu ir tarnavimu. Panašiai vyksta ir dabar. Daugelis žmonių ir šiandien piktinasi Jėzumi ir dėl šios priežasties Jo nepriima. Kodėl piktinamasi Jėzumi, jei Jis skelbia žmonėms Gerąją Naujieną (atleidimą ir išlaisvinimą iš nuodėmių bei ligų), jei Jis teikia ramybę ir nuima apsunkinimus ir rūpesčius, jei Jis duoda žmogui tikslą, gyvenimo prasmę ir išlieja savo meilę, jei Jis aprūpina ir apsaugo? Kodėl ir šiandien, net ir krikščionys gali piktintis Jėzumi?
 
Pagrindinė pasipiktinimo Jėzumi priežastis yra tam tikrų įvykių, procesų ar laikotarpių nesupratimas, kurie „atskiedžia“ mūsų gyvenimą ir tarytum neprašyti svečiai, iš mūsų gyvenimo padaro sumuštinį, įsiterpdami tarp didingų Dievo pažadų, Jo suteikto išgelbėjimo, palaiminimo ir aprūpinimo ir tarpdami nemaloniais pakeleiviais, išdarkančiais mūsų prote susidėliotą ir surūšiuotą aiškią Dievo palaiminimų sistemą. Tarp Dievo pažadų ir šlovės atsiranda  sunkumų ir kentėjimų sluoksnis. Būtent šio sunkumų ir kentėjimų sluoksnio ignoravimas bei nesupratimas ir sukelia pasipiktinimą, tiek netikinčių , tiek ir tikinčių žmonių gyvenime.
 

• Mato 13:21 Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

 
Kada po Jėzaus mirties du mokiniai ėjo iš Jeruzalės į Emausą ir prie jų prisiartino prisikėlęs Jėzus, mokiniai dalinosi su Juo savo sudužusia viltimi: Luko 24:21 o mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį....

Tai buvo mokinių pasipiktinimo Jėzumi bei jų kelionės iš Jeruzalės į Emausą (tolyn nuo Dievo valios tikslo) priežastis. Panašiai Jėzumi galime piktintis ir mes: „o mes tikėjomės, kad į Lietuvą ateis prabudimas, o aš tai galvojau, kad mano šeima iškart priims Jėzų, kad man gyvenime visur seksis, kad aš būsiu žinomas ir galingas Dievo vyras, kad aš išvažiuosiu į kitą šalį, kad mane priims ir supras ir t.t. „. Tokių neišsipildžiusių vilčių ir scenarijų gali būti labai daug. Tačiau kada Jėzus atvėrė mokiniams Biblijos vietas, kalbančias apie Kristui priderėjusius kentėjimus, jų širdys pradėjo „degti“ ir nustojo piktintis Jėzumi. Tik tada mokiniai savo vidumi suprato, kad į Jėzaus gyvenimo sumuštinį įsiterpęs kentėjimų sluoksnis turi prasmę ir tikslą. Nuo tada jų gyvenimas vėl pasuko Jeruzalės link.

• Luko 24:26-27  Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

 
Mes nustojame piktintis sunkumais ir problemomis savo gyvenime, kada suprantame jų prasmę ir paskirtį. Vienintelė priežastis, kodėl po išgelbėjimo Jėzus palieka mus žemėje, yra siekis išmokyti mus mylėti. Pavyzdžiui, apaštalui Petrui po prisikėlimo Jėzus nieko nekalbėjo, kaip statyti bažnyčią, kokia turi būti jos struktūrą, kaip melstis ir ką daryti. Jėzus tik nukreipė Petro meilę į kitus.
​

• Jono 21:15 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ Jis atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“.

 
Ant teisingų meilės bėgių pastatytas gyvenimo traukinys nuves ten, kur reikia. Tada mes ne tik nepasipiktinsime sunkumais, sudėtingais santykiais, atsiradusiomis problemomis ir iššūkiais, bet ir savo gyvenime padarytomis klaidomis ir silpnumais. Šie dalykai yra tik mūsų gyvenimo laikini pakeleiviai, kurie mokina mus mylėti ir padaro mūsų gyvenimo sumuštinį sodresnį ir skanesnį. Valgydami pilną gyvenimo sumuštinį (su karčiomis žolelėmis), mes įgauname jėgų ir sugebėjimą mylėti ir sekti paskui Jėzų.  
 

---