Ko mokė Jėzus po Sėkminių? (III dalis)

Kaip jau minėjome pirmoje ir antroje šios temos dalyje, Jėzaus mokiniai perėjo tris mokinystės etapus: 1) mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus; 2) mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių; 3) mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. Kiekvienas mokinystės etapas turėjo skirtingas pamokas ir tikslus. Dabar apžvelgsime, ko Jėzus mokė trečiajame mokynystės etape, t.y. po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną.
 
1.  Išorinis Jėzus tampa vidiniu. Jėzus Kristus per Šventąją Dvasią tampa krikščionio viduje gyvenančiu asmeniu. Daugelis krikščionių Sekminių dieną, kada ant Jėzaus mokinių nužengė Šventoji Dvasia, daugiausia sieja su prasidėjusiais stebuklais ir bažnyčios gimimu. Nors tai yra Šventosios Dvasios išsiliejimo rezultatas, tačiau tai nebuvo vienintelis tikslas. Pagrindinė priežastis, kodėl Jėzus siuntė Šventąją Dvasią buvo ta, kad dabar iki Jėzaus mirties ant kryžiaus šalia mokinių buvęs (išorinis) Jėzus tapo vidiniu, per Šventąją Dvasią gyvenančiu krikščionio viduje ir toliau mokančiu jį pažinti Dievą. Paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė savo mokiniams, kad nepaliks jų, bet atsiųs Šventąją Dvasią, kuri toliau mokins juos.  
 

• Jono 16: 13 Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti.

Taigi, pagrindinė pamoka, kurią Sekminių dieną išmoko Jėzaus mokiniai buvo ta, kad dabar Jėzus aktyviai gyvena krikščionio viduje ir toliau mokina ir veda. Išorinis Jėzus tapo vidiniu. Jėzus prieš siųsdamas Šventąją Dvasią paliudijo, kad vidinis Jėzus yra geriau nei išorinis. Vis dėlto šiandien nemažai krikščionių nuvertina savo viduje gyvenantį ir apreiškiamą Jėzų ir labiau trokšta pamatyti išorinius Jėzaus pasireiškimus,  ir norėtų gyventi apaštalų laikais ir matyti Jėzų vaikščiojantį šalia kartu, nei gyventi dabar viduje.

• Jono 16: 7 Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu.
  

Bendravimas su Viešpačiu vidiniame žmoguje tampa nenutrūkstama ir šlovinga kasdienine patirtimi ir praktika.
 
2. Bendraudami savo viduje su Jėzumi mes mokomės pažinti tai, ką turime iš Dievo, o bendraudami vieni su kitais - dalintis tuo, ką pažinome gavę iš Dievo.  Tai yra viena iš kertinių atgimusio iš aukšto krikščionio pamokų. Mūsų vidinis bendravimas su Viešpačiu skirtas ne pasiteisinimui, savo teisumo ar charakterio tobulinimui, nuotykių ieškojimui ar mėgavimuisi stebuklais ir antgamtiškumu, bet skirtas pažinti tai, ką gavome iš Dievo.
​

• Efeziečiams 1:18 ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose
  

Kartais krikščionis siekia vidinio bendravimo su Jėzumi tam, kad įrodytų Dievui, kad yra geras, mylintis ir šventas. Tačiau pagrindinė vidinio bendravimo  su Dievu priežastis yra sužinoti, ką Dievas jau atliko ir dovanojo mums. Tik per vidinį bendravimą su Viešpačiu, mes galime tai pažinti. Tai nėra informacijos apie dvasines dovanas perskaitymas, pamokslų klausymas ar seminarų lankymas. Šis pažinimas ateina tik iš vidinio santykio su Viešpačiu.

Antra šios pamokos dalis yra neatsiejama nuo kitų žmonių ir tikėjimo namiškių. Kada mes per bendravimą su Viešpačiu pažįstame tai, ką turime, tada Dievas nukreipia mus į bendravimą su kitais žmonėmis, kad mes išmoktume išreikšti tai, ką gavome. Visa tai, ką Dievas davė mums nėra betikslis ar skirtas tik vidiniam pasimėgavimui. Tai visada susiję su kitais žmonėmis. Po Sekminių prasidėjo bendruomenių augimas, kuriose krikščionys mokėsi bendrauti su Viešpačiu ir vienas su kitu.

• 1 Jono 1:3 Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.

 
3. Dievas išliejo savo meilę per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų, kad mes tą meilę PRIIMTUME ir išmoktume dalintis su kitais. Dar viena pamoka, kurios yra mokomi krikščionys, susijusi su Dievo meile. Krikščionis nėra mokomas vykdyti įsakymus ar siekti savojo teisumo, girtis darbais ar pasiekimais. Dažniausiai to moko žmonės. Dievas visų pirma moko ne duoti, bet PRIIMTI meilę. Tik tada, kai mes sąmoningai ir su tikėjimu priimame Dievo meilę, tik tada mes tampame laisvi ir galime būti mokomi išreikšti GAUTĄ meilę per tikėjimą kitiems. Tai yra pagrindinis būdas ir kelias, kaip mes galime nešti vaisių. Vaisingumas buvo viena iš pagrindinių paskutinės vakarienės temų, kada Jėzus mokino savo mokinius ir ruošė juos tam, kad jie neštų vaisių. Tikro vaisiaus nešimas buvo įmanomas tik po jėzaus aukos, kada Dievo meilė pilnai ir besąlygiškai tapo prieinama kiekvienam. Jėzaus auka tapo Dievo meilės didžiausia ir stipriausia išraiška, galinti pažadinti ir uždegti kiekvieną širdį. Patikėję ir priėmę šią meilę, mes įgauname sugebėjimą mylėti kitus.

• Jono 15:8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

 
4. Dar viena pamoka, kurios mokėsi mokiniai po Sekminių, buvo susijusi su Jėzaus įsakymu padaryti visų tautų žmones Jo mokiniais. Gavę Šventąją Dvasią ir priėmę Jėzaus meilę, mokiniai įgavo sugebėjimą mokyti kitus. Tik praktikuodamas Dievo žodį asmeniškai ir turėdamas bendravimą su Viešpačiu ir su kitais tikinčiaisiais, krikščionis gali mokyti šalia esančius žmones. Šiandien daugeliui mokymas yra susijęs tik su pamokslavimu ar su patarimų davimu. Tačiau Naujajame Testamente mokymas visada suprantamas,  kaip asmeninės praktikos perdavimas kitiems, rodant pavyzdį ir padedant tai daryti kartu.
 
Taigi, apibendrinant ir nuosekliai išdėstant pagrindinius mokinystės etapus, galima pastebėti, kad Jėzus savo mokinius mokė nuosekliai, statydamas jų dvasinį gyvenimą pagal tam tikrą planą. Kiekviena išmokta pamoka atveria kelią kitoms pamokoms ir kitiems dvasiniams patyrimams. Todėl ir šiandien Viešpats mus moko pagal tam tikrą planą, statydamas nepajudinamą mūsų gyvenimo namą.

---