Dvasinio augimo iliuzija

Kiekvienas iš aukšto atgimęs krikščionis turi troškimą būti vaisingu. Vaisingumas yra vienas iš pagrindinių ir esminių krikščionio pašaukimų. Kada Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, pirmas Dievo jiems skirtas įsakymas buvo susijęs ne su draudimu valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, bet įsakymas tapti vaisingais.
 

• Pradžios 1:27-28 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“

 
Dievas troško, kad žmonės patys taptų vaisingi, o ne tik valgytų ir priklausytų nuo išorinių šaltinių. Tačiau Edeno sode žmonės pasirinko tapti vaisių vartotojais, bet ne patys nešti vaisių. Kada Jėzus atėjo į žemę, Jis siekė sugrąžinti žmones prie tikro vaisingumo ir padaryti juos vaisingais.
 

• Jono 15:16 Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.

 
Norint, kad krikščionis neštų vaisių, būtinas dvasinis augimas. Kiekvienas krikščionis nori augti, kad galėtų nešti dvasinius vaisius. Tačiau yra pavojus susidurti su dvasinio augimo pakaitalais, kurie suteikia tik dvasinio augimo iliuziją. Dvasinio augimo iliuzija prasideda tada, kai krikščionis per daug tikisi ir pervertina pamokslavimą ar pamokslininkus, galvodamas, kad geras pamokslas gali greičiau užauginti. Šis požiūris atsiranda tada, kai krikščionis nesupranta palyginimo apie sėjėją ir dėl šios priežasties pasiklysta dvasinio augimo iliuzijoje. Iš esmės yra trijų tipų dvasinio augimo iliuzijos:

1. Žinių apie Dievą didinimas. Norėdamas greičiau dvasiškai augti krikščionis gali klausytis daugiau pamokslų, dažniau lankytis seminaruose bei konferencijose, baigti daugiau Biblijos mokyklų, studijuoti krikščioniškas doktrinas, domėtis įvairiomis su Biblija susijusiomis temomis ir panašiai. Gausėjančios žinios gali atnešti iliuziją, kad krikščionis dvasiškai auga, nes žinių ir informacijos kiekis didėja, išmanymas ir kalba turtėja. Tačiau Jėzaus realumo, Jo veikimo ir bendrystės praktikos, kuri įkvėptų ir keistų kitus žmones, nėra.


2. Asmeninės atsakomybės atidavimas kitiems. Maitindamasis kitų Dievo tarnų dvasiniu augimu bei jų vaisiais, krikščionis gali susipainioti ir susitapatinti su jų gyvenimais ir tarnavimu. Tai atsitinka, kada krikščionis asmeninę atsakomybę už savo dvasinį augimą ir vaisingumą perkelia kitiems: bažnyčiai, bendruomenei, Dievo žodžio tarnams, šeimai ar projektui.  Toks požiūris krikščionį įkalina religijos gniaužtuose, t.y. išoriniuose ritualuose, tarnavimo formoje, bažnyčios lankyme ir pasimėgavime Dievo veikimu kituose.  

3. Išoriniai pasikeitimai. Dar viena dvasinio augimo iliuzija yra krikščionio siekis keisti išorę, ieškant naujų idėjų ar veiklos, kuri parodytų kitiems jo dvasinio augimo progresą. Norėdamas kuo greičiau užaugti, krikščionis pradeda siekti kuo dažnesnių, įdomesnių, efektyvesnių ir net „šokiruojančių“ išorinių pasikeitimu. Jis gali greitai ir dažnai imtis naujos veiklos, užsirašyti į naują tarnavimą, pakeisti bendruomenę, šalį ar net šeimą ir taip susikurti dvasinio augimo iliuziją.  

Tačiau tikro dvasinio augimo ir vaisingumo raktas slypi palyginimo apie sėjėją supratime. Kada mokiniai paklausė Jėzaus, ką reiškia palyginimas apie sėjėją, Jėzus pabrėžė, kad šis palyginimas yra pats svarbiausias ir atveriantis kelią į visų palyginimų ir Dievo žodžio supratimą. Kodėl?
 

• Morkaus 4:13 Ir Jis paklausė: „Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?

 
Palyginime apie sėjėją Jėzus norėjo pabrėžti, kad nepaisant, kas pamokslaus ir sėsis žodį (gali net ir pats Jėzus), jei mokinys neprisiims asmeninės atsakomybės ir indėlio saugant ir puoselėjant Dievo žodį, jokių dvasinių vaisių nebus. Nepaisant, kiek krikščionis klauso pamokslų ar kiek ilgai ar dažnai lanko bažnyčią, jei jo širdis asmeniškai nedalyvauja girdint ir suprantant Dievo balsą, saugant širdyje pasėtą žodį išbandymų metu bei praktikuojant jį pastoviai, dvasinio augimo nebus. Kartais krikščionys pervertina pamokslininkus ir pamokslus, tikėdamiesi, kad išgirdus gerą pamokslą, jų gyvenimai automatiškai pasikeis. Tačiau gyvenimas keičiasi ne nuo pamokslo ar pamokslininko patepimo, bet nuo Dievo žodžio puoselėjimo žmogaus širdyje ir jo asmeninės atsakomybės už dvasinį augimą ir vaisingumą.

---