|
Dievas dovanojo mums tikėjimą, per kurį mes galime pažinti/patirti/bendradarbiauti su Dievu.
Viešpats nieko nedaro be MŪSŲ tikėjimo. Ne mūsų charakteris, savybės ar geri darbai yra Dievo veikimo pagrindas, bet tikėjimas, veikiantis meile. Nėra kito instrumento, kurį Dievas naudotų mūsų gyvenime savo jėgos, šlovės ir malonės apreiškimui. Tačiau krikščionių tikėjimo praktika ir Dievo veikimo patyrimas yra labai nevienodas. Vieni patiria daug su Dievu, kiti – ne. Tai nepriklauso nuo mūsų sugebėjimų, išmoktų formulių ar principų. Tai priklauso nuo MŪSŲ tikėjimo arba netikėjimo. Tiek tikėjimas, tiek ir netikėjimas gali augti, didėti arba mažėti ir silpnėti. Jei šiandien tu turi didelę ir plačią tikėjimo praktiką ir pažįsti Dievo veikimą, tu gali pažinti daugiau, nes tavo tikėjimas gali augti. Lygiai taip pat yra ir su netikėjimu. Jei šiandien tu abejoji ir neišreiški tikėjimo Dievu taip, kaip gali šiandien, rytoj šis netikėjimas bus didesnis, o Dievo patyrimas ir veikimas bus silpnesnis ir tolimesnis. Taigi, kokie yra pagrindiniai tikėjimą ir netikėjimą auginantys dalykai? Evangelijoje pagal Joną Jėzaus atsakymai į netikinčių jo šeimos narių (brolių) bei kitų žydų klausimus atskleidžia, kas augina tikėjimą ir, kodėl kartais jis neauga.   Vienas iš dažniausiai šiandien krikščionių užduodamų klausimų yra: kaip ne tik išlaikyti Dievo pažinimo troškulį, bet ir jį padidinti? Labai dažnai nutinka, kad Viešpaties pažinimo troškulį greitai nustelbia ir užgožia kasdienybė, buitis bei drungna dvasinė aplinka, kurioje mes gyvename. Ryškiai ir stipriai sužibėjęs Dievo pažinimo troškulys gausios krikščioniškos konferencijos metu ar dalyvaujant įžymių Dievo vyrų tarnavimuose, jau po kelių dienų pradeda blėsti ir mažėti. Kodėl taip vyksta?
Viena iš esminių priežasčių yra ta, kad dvasiniam troškuliui reikalingas maistas. Kaip žmogus be maisto negali išgyventi, taip ir dvasinis troškulys be maisto negali išsilaikyti ir augti. Dvasinis troškulys nėra ypatinga Dievo dovana ar savaime atsirandantis dalykas. Dvasinis troškulys auga ir stiprėja priklausomai nuo maisto, kuriuo maitinasi. Taigi, kuo maitinasi Dievo pažinimo troškulys ir kaip jis auga? Pats troškimas be motyvų neegzistuoja. Nėra tokio troškimo, kuris nesitiki kažką gauti. Dvasinis troškimas visada vaikšto kartu su motyvacija kažką gauti. Kaip fiziniame pasaulyje gyvenimas juda priklausomai nuo mūsų troškimų kažką gauti (gauti naujų daiktų, pinigų, pamatyti, pajausti), taip ir dvasinis troškimas yra susietas su motyvu kažką gauti iš Dievo. Kada krikščionis nieko negauna ir nebesitiki nieko gauti iš Dievo, jo dvasinis troškulys pradeda mažėti, o tikėjimas virsta ritualų ir tradicijų laikymusi. Dievo žodyje mes pastebime tris pagrindinius dvasinio troškulio patiekalus, kuriais maitindamasis krikščionis ne tik, kad gali išlaikyti dvasinį troškimą, bet ir jį auginti. Taigi, trys pagrindiniai dvasinio troškimo patiekalai: 1. Pažinimas to, ką jau mes gavome iš Dievo ir ką Jis jau padarė dėl mūsų. Beveik visi apaštalų laiškai krikščioniams prasideda nuo aiškinimo, ką mes gavome iš Dievo. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams siekia parodyti, ką Dievas dėl jų jau padarė ir davė bei meldžiasi, kad jų širdies akys būtų apšviestos ir jie pažintų, kokius turtus Viešpats paslėpė jų širdyse. Jei krikščionis nežino, nesistengia suprasti ir ignoruoja tai, ką Dievas jau padarė jo gyvenime bei dovanojo jam Kristuje, jis iš savo dvasinio raciono pašalina labai svarbų patiekalą, ko pasėkoje dvasinis troškimas pradeda mažėti. Skaitydami Psalmes galime pastebėti, kaip dažnai ten prisimenami galingi Dievo darbai ir padaryti stebuklai. Tai ypač padeda išlaikyti Dievo troškimą sunkiu metu.
2. Lūkestis gauti kažką iš Dievo ateityje. Tai labai svarbus dvasinio troškimo patiekalas. Šiandien nemažai krikščionių yra susikoncentravę į gyvenimą žemėje ir nežino, ką Dievas jiems yra paruošęs danguje. Mąstymas apie dangiškus dalykus ir šlovingo gyvenimo lūkestis tampa nepopuliaria ir nepraktiška tema. Juk, kam pažinti ir siekti to, kas bus tik ateityje? Bus taip, kaip bus, svarbiausia yra tai, kas dabar... Tačiau Naujasis Testamentas skatina ne paviršutiniškai, bet tiksliai ir aiškiai suprasti tai, kas mūsų laukia ateityje. Šis lūkestis sustiprina Dievo pažinimo troškulį ir jį išlaiko net sunkiausiose aplinkybėse.
3. Vienas iš svarbiausių ir būtiniausių Dievo pažinimo patiekalų yra šiandien vykstantis praktinis Dievo pažinimo patyrimas. Jei krikščionis neturi šiandienos patyrimo su Dievo, bet gyvena vien tik praeitimi ar ateitimi, tokių patiekalų ilgai neužtenka. Biblija rašo, kad šiandien yra laikas, kada Dievas atsako į maldas, veda, moko ir padeda. Kada krikščionis nustoja patirti asmeninius santykius su Dievu ir nebegauna ar nepriima iš Jo dovanų, pagalbos ir atsakymų ŠIANDIEN, jo gyvenimas tampa nuobodus, o dvasinis troškimas - užgesta. Krikščionio nemaitina kitų Dievo vaikų patyrimai, atsakymai į maldas, stebuklai ar praktinis Dievo pažinimas. Daugiausia vitaminų ir kalorijų dvasiniam troškimui suteikia, būtent, kasdieninis ir dabar vykstantis patyrimas su Dievu. Net ir menkiausias atsakymas, smulkmena ar sutapimas pakelia dvasinę motyvaciją, o dvasinis troškimas pradeda sparčiau augti.
Taigi, Dievo pažinimo troškulys, vaikščiodamas su motyvu kažką gauti iš Dievo, nuolat turi maitintis šiais trimis patiekalais: · tai, ką gavau, · tai, ką gaunu, · tai, ką gausiu.  Viena iš pagrindinių atgimusio krikščionio savybių yra džiaugsmas. Tačiau šiandien labai dažnai autentiškas antgamtinis krikščioniškas džiaugsmas yra supainiojamas su žmogišku ir natūraliu džiaugsmu. Žmogiškas džiaugsmas yra gera ir naudinga mūsų gyvenimo emocija ir savybė, tačiau tai nėra džiaugsmas, apie kurį kalba Jėzus ir apie kurį rašo savo laiške Romiečiams apaštalas Paulius. Net nebūnant krikščionimi įmanoma ir naudinga turėti humoro jausmą, džiaugtis ir juoktis. Tai pagerina gyvenimo kokybę ir santykius su aplinkiniais. Tačiau tai nėra pastovus džiaugsmas. Kartais krikščionys norėdami parodyti, kad jie turi džiaugsmą, stengiasi kuo ilgiau išlikti geros nuotaikos, šypsotis ir juoktis, tačiau grįžę vakare namo jau būna pavargę nuo tokio džiaugsmo ir „ilsisi“ nuo jo. Žmogiškas džiaugsmas ankščiau ar vėliau praeina, tačiau Naujasis Testamentas kalba apie džiaugsmą, kuris nesibaigia. Kaip įmanoma pastoviai džiaugtis esant įvairioms (lengvoms ir sunkioms) gyvenimo aplinkybės, juk net veido raumenys pavargsta nuo ilgo juoko ir šypsenos. Apaštalas Paulius išskiria tris autentiško krikščioniško džiaugsmo šaltinius. Tikras džiaugsmas atpažįstamas ne pagal šypsenos dydį ar gerą nuotaiką, bet pagal jo šaltinį. Laiške Romiečiams apaštalas Paulius parodo 3 esminius tikro antgamtinio džiaugsmo šaltinius. 1. Džiaugsmas Dievo šlovės viltimi. Vienas iš tikro džiaugsmo šlaitinių yra ateityje apsireikšiančios Dievo šlovės laukimas. Mes džiaugiamės ne tuo, ką matome dabar, bet tuo, ką viliamės išvysti ateityje. Todėl šis džiaugsmas nėra natūralus. Kiekvienas krikščionis svajoja apie Dievo šlovę ir viliasi ją išvysti. Ši viltis suteikia neapsakomą, pastovų ir tikrą džiaugsmą krikščionio viduje, kuris reiškiasi ne plačia šypsena, bet žinojimu ir supratimu apie ateityje mūsų laukiančią Dievo šlovę. Laukdami ir vildamiesi susitikti su Jėzumi, mes turime tikrą džiaugsmą, kurio negali pavogti, nei sunkumai, nei problemos, nei bloga nuotaika. Romiečiams 5:2. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. 2. Džiaugsmas sielvartais. Tai bene prieštaringiausias ir sunkiausiai suprantamas džiaugsmo šaltinis. Kaip galima džiaugtis sielvartais? Kartas krikščionis bandydamas „įgyvendinti“ šią Šventojo Rašto eilutę, gali apsimestinai šypsotis ir „sukandęs dantis“ džiaugtis sielvartais ir sunkumais, tačiau vėliau pat save pagauna beveidmainiaudamas. Apaštalas Paulius rašo, kad šį džiaugsmą suteikia ne patys sielvartai, bet ŽINOJIMAS, kokią naudą jie suteikia krikščioniui. Tik SUPRASTI sunkumai gali teikti džiaugsmą. Tada sielvartai yra ne išmetami į šiukšlių dėžę, bet priimami, suprantant, kad jų pagalba mūsų gyvenime sustiprėja Dievo viltis ir teisingi lūkesčiai. Tai vidinis džiaugsmas, kuris supranta ir mato ne pačius sielvartus, bet tai, kas slepiasi už jų. Romiečiams 5: 3-5 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. 3. Džiaugsmas Dievo charakteriu. Dar vienas iš tikro džiaugsmo šaltinių yra Dievo charakterio ir širdies motyvų pažinimas. Apaštalas Paulius atskleidžia Dievo širdį ir tikrus meilės motyvus, kuriuos Dievas įrodė išgelbėdamas mus, mums dar esant nusidėjėliams, silpniems ir priešiškai nusiteikusiems. Mums džiaugsmą suteikia Dievo malonė, kuri sutaikino mus su Dievu, mums būnat nevertiems. Džiaugsmas Dievo charakteriu ir gerumu suteikia milžiniškų jėgų gyventi tikėjimu. Romiečiams 5: 11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti. Šie tikro džiaugsmo šaltiniai krikščioniui suteikia vidinį pasitenkinimą, žinojimą ir jėgas, kurie visi kartu gali būti sujungti į vientisą paketą pavadinimu „džiaugsmas“. Todėl nepaisant, kaip tau dabar yra sunku ar lengva, esi geros ar prastos nuotaikos, su problemomis ar be jų, tu gali pastoviai džiaugtis. Filipiečiams 4:4 Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!  Krikščioniškame pasaulyje baigiantis metams beveik kiekviena bendruomenė ar pavienis krikščionis ieško bei laukia iš Dievo konkrečių nurodymų, pranašysčių, regėjimų ir vizijų dėl ateinančių metų. Naujas laikas slepia ir siūlo kiekvienam krikščioniui NEŽINOMYBĘ. Nepaisant, kad Dievas atveria ir parodo, kur eiti ir kas laukia ateityje, Jis neatskleidžia detaliai savo planų ir neparodo iškart konkrečių žingsnių, bet palieka mus veidas į veidą prieš NEŽINOMYBĘ. Kai kurie krikščionys metų sandūroje praleidę laiką maldose ir pasninkuose ir negavę didelių apreiškimų, vizijų ir regėjimų, nusivilia ir pasilieka senoje dvasinėje aplinkoje, galvodami, kad Dievas nedavė konkrečių apreiškimų dėl jų nepakankami ištobulinto charakterio ar nesugebėjimo naudotis dvasinėmis dovanomis.
Tačiau Viešpats trokšta, kad mes pasitikėtume Juo. Būtent taip, kaip mes reaguojame į nežinomybę, nepatirtus ir naujus dalykus, parodo mūsų širdies patikėjimą Dievu ir atkleidžia, kaip mes išmokome pamokas praėjusių metų dykumos laikotarpyje. Praeitis mums visada tampa dykuma, nes ji pasitraukia į šoną ir daugiau mūsų negaivina ir neatšviežina, o ateitis su nežinomybe yra, tarytum, neatrasta Pažado žemė, į kurią Dievas mus kviečia žengti, neparodydamas iškart konkrečių detalių ir planų. Tai labai panašu į Senajame Testamente aprašytą žvalgų pasiuntimą į Pažadėtąją žemę. Mozę pasiuntė dvylika žvalgų ištirti ir apžiūrėti Pažadėtąją žemę. Žvalgų siuntimo tikslas nebuvo skirtas atnešti Pažadėtosios žemės vaisių, bet parodyti, kaip giminių lyderiai reaguos į naujus ir nežinomus dalykus. Nežinomybė žmogui sukelia didžiausią baimę, todėl būtent pakeliui į naujus dalykus, žmogui reikalingas pasitikėjimas Dievu. Taip, kaip šeimoje vyras, bendrovėje – direktorius, šalyje – prezidentas, bendruomenėje – lyderiai, bažnyčioje - pastoriai reaguoja į nežinomybę, apsprendžia ir visos šeimos, įmonės ar bendruomenės judėjimo kryptį. Siųsdamas žvalgus apžiūrėti Pažadėtąją žemę, Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti, kokie sunkumai ir kliūtys laukia kelyje į Dievo pažadus. Jis neignoravo ir neslėpė nežinomybėje pasislėpusių sunkumų ir kliūčių, bet priešingai – liepė įvertinti ir papasakoti, kokie ten miestai ir tautos gyvena. Skaičių 13: 17-20 Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: „Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus, apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug; ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne; ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių“. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės. Dažnai krikščionys lengvabūdiškai reaguoja į Dievo pažadus ir galvoja, kad į nežinomybę ir naujus dalykus bus einama linksmai, lengvai, su nuotykiais ir aiškiomis bei konkrečiomis instrukcijomis, tačiau Viešpats nori, kad kelyje į nežinomybę mes aiškiai ir tiksliai sau įvardintume kliūtis ir sunkumus, su kuriais susidursime. Tačiau Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti ir gerus dalykus, kurie laukia Pažadėtoje žemėje: kokia ten dirva, žemė, vaisiai ir gamta. Būtent, teritorijose apsuptose kliūčių ir sunkumų, slepiasi didžiausi Dievo palaiminimai, kurie yra tokie dideli, kad gali palaiminti visą tautą. Krikščionio pasitikėjimas ir užtikrintumas nėra ateityje, pranašystėse, detaliose instrukcijose ar planuose, bet Dieve, o Dievas, siekdamas išlaikyti mus šiame pasitikėjime parodo save, bet paslepia detales, todėl krikščioniui nereikia bijoti naujų ir nežinomų dvasinių teritorijų, nes pergalei užteks tik Dievo.  Jėzaus atėjimas į žemę, Jo gyvenimas, mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas yra pagrindas, per kurį Dievas visiems žmonėms suteikė malonę – be bausmės atleido ir išlaisvino iš nuodėmių ir nepelnytai suteikė amžiną gyvenimą. Malonė yra išskirtinis ir pagrindinis Naujojo Testamento žodis, kuris pamokslaujamas visame pasaulyje. Tačiau šiandien malonė tapo daugelio bažnyčių nesutarimų priežastimi ir krikščionių suklupimo akmeniu. Vieni priekaištauja tam tikroms bažnyčioms, kad ten mažai pamokslaujama apie malonę ir šalinasi tokių bendruomenių, kiti gi, priešingai – vengia tokių bažnyčių, kuriose išvien akcentuojama malonė. Šių prieštaravimų ir nesusikalbėjimo priežastis yra nepakankamas supratimas apie mūsų, kaip krikščionių, augimą malone. Apaštalas Petras savo laiške skatina mus augti malone. II Petro 3:18 Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen. Ką tai reiškia? Ar tai priklauso nuo mūsų? Juk Dievo malonė išlieta vienoda visiems žmonėms, tai kaip galima ja augti? Ar tai reiškia, kad Dievas padarys mums kažką daugiau ir išlies didesnes dovanas? Tačiau Jėzus Kristus mirdamas ant kryžiaus sušuko žodį „Atlikta“ parodydamas tuo, kad Dievas viską atliko ir padarė malonę prieinamą visiems žmonėms. Vadinasi augimas malone vyksta ne Dievo pusėje, bet krikščionio. Tačiau, nuo ko priklauso, kaip mes augame malone? Augimas malone nėra vien tik didesnis supratimas, ką Dievas mums padarė. Klaidinga manyti, kad augdamas Dievo malone krikščionis pradeda laukti daugiau dovanų iš Dievo ir įtraukia į malonės dovanų sąrašą kuo daugiau savo gyvenimo sričių. Nepaisant, kad supratimas apie Dievo išlietą malonę yra būtinas, tačiau pagrindinis dalykas, kuris sąlygoja mūsų augimą malone yra MŪSŲ REAKCIJA į pilną, užbaigtą ir nesikečiančią Dievo malonę. Dievo malonė nesikeičia - keičiasi tik mūsų reakcija į malonę. Koks yra mūsų dvasinis amžius, tokia yra mūsų reakcija į malonę. Dvasinio kūdikio reakciją į Dievo malonę yra skirtinga nuo dvasinio jaunuolio. Kūdikiui būtų nepakeliama, nesuprantama ir neįmanoma reaguoti į malonę taip, kaip reaguoja jaunuolis. Priešingai, jaunuoliui grįžti prie kūdikiškos reakcijos į malonę yra kvaila ir pavojinga. Pirminė žmogaus reakciją į Dievo malonės žinią yra atgaila, t.y. gręžimasis nuo tamsos į šviesą ir sugebėjimo priimti Dievo pagalbą, rūpestį ir meilę, auginimas. Augimas Dievo malone yra panašus į augančio vaiko reakciją į tėvo meilę. Kūdikis iš pradžių reaguoja į tėvo meilę priimdamas iš jo šilumą, pagalbą ir dėmesį. Jam augant, keičiasi ir jo reakcija į tą pačią tėvo meilę. Vaikui augant, jis pradeda daugiau matyti, girdėti, klausyti ir mokytis. Mūsų reakciją į malonę auga ir keičiasi iki brandaus žmogaus reakcijos, besireiškiančios tikėjimo darbu ir meilės triūsu.  Tarp apaštalo Petro laiške minimo troškimo gerti dvasinį pieną iki apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams minimo sunkaus darbo, yra didelis tarpas, kuriame ir vyksta mūsų augimas malone. Augant keičiasi mūsų malonės supratimas ir sugebėjimas į ją reaguoti taip, kaip reaguoja subrendęs žmogus. Neįmanoma staiga peršokti iš kūdikiškos reakcijos į subrendusio krikščionio reakciją. Tai bandantys daryti užsideda įstatymo jungą ir nustoja augti malone. Jei krikščionis neišmoksta kūdikiškos reakcijos į malonę, jis negali teisingai reaguoti ir užaugti iki brandaus žmogaus reakcijos. Ir priešingai, kada dvasinis paauglys patenka į aplinką, kurioje kalbama ir mokoma kūdikiška reakcija, tada jis nukrypsta į pasaulį ir pradeda atsainiai reaguoti į nuodėme, vėl tapdamas nuodėmės vergu. Todėl yra labai svarbu išmokti reaguoti į malonę pagal savo dvasinį amžių ir nenustoti augti ja, keičiant savo reakciją į Dievo gerumą.
 Šiandien krikščionys susiduria su dideliais iššūkiais, tiek pasaulyje, tiek ir bažnyčiose, todėl poreikis būti stipriam yra kiekvieno krikščionio gyvenimo būtinybė. Vienas iš būdų, kaip Dievas stiprina krikščionį, yra aprašytas apaštalo Pauliaus laiške Tesalonikiečiams.
2 Tesalonikiečiams 2: 16-17 O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris pamilo mus ir iš malonės suteikė mums amžiną paguodą ir gerą viltį, tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina kiekviename gerame žodyje ir darbe. Apaštalas Paulius šiame laiške rašo, kad pats Jėzus stiprina ir drąsina mus. Tačiau daugeliui iš mūsų gali kilti klausimas: „Jei pats Jėzus mus stiprina, kodėl taip dažnai mes jaučiamės silpni ir klumpame, kodėl mūsų širdis susidūrusi su sunkumais, tirpsta tarytum vaškas?“ Viena iš dažniausiai kartojamų klaidų dėl kurios Dievo stiprybė nepasireiškia krikščionio gyvenime yra ta, kad krikščionis laukia vidinio stiprybės jausmo, kurio pagalba galėtų nugalėti sunkumus. Tačiau šiame laiške apaštalas Paulius atkleidžia, kad Jėzus mus stiprina tik esant tam tikroms sąlygoms. Jis mus stiprina mūsų žodžiuose ir darbuose. Kada mes be stiprybės jausmo, bet pasitikėdami Dievo žodžiu, darome veiksmą, t.y. atliekame gerą darbą ar ištariame gerus žodžius, būtent tuo metu Jėzus mus guodžia ir stiprina. Po kiekvieno meilės ir tikėjimo darbo mes esame antgamtiškai sustiprinami ir padrąsinami. Tas pats vyksta ir mums kalbant. Kai mes kalbame tai, kas statydina kitus, kai mūsų žodžiai suteikia klausytojams malonę, būtent tuo metu Jėzus mus stiprina. Dievo stiprybė ateina ne mums planuojant kažką kalbėti ar daryti, bet mus jau kalbant ar darant. Taip pat šis apaštalo Pauliaus patarimas labai naudingas Dievo valios pažinimui. Kada mes darome tai, kam esame pašaukti, Dievas mus stiprina, guodžia ir drąsina. Neįmanoma būti Dievo bendradarbiais vien savo valios pastangomis be antgamtiško Dievo pastiprinimo ir padrąsinimo. Jei krikščionis užsiima veikla, kurios jam Dievas neskyrė atlikti, jis nebus stiprinamas, drąsinamas ir keliamas po kiekvieno suklupimo ar klaidos. Tokiu atveju krikščionis neturės jėgų ir vidinės stiprybės išlikti tuose darbuose atėjus sunkumams ar problemoms. Tačiau, kada mes darome tai, ko nori Dievas, mes būtinai patirsime antgamtinį Dievo pastiprinimą, nes pats Dievas stiprins ir drąsins, padėdamas mums išlikti Dievo bendradarbiais. Todėl, jei tu lauki Dievo stiprybės, leisk Jam sustiprinti tave ir ženk žingsnį į gerą darbą ar gerą žodį. Tu nustebsi, kaip greitai Dievo stiprybė pakels tave. Dar nebaigęs kalbėti ar atlikti gerą darbą, tu būsi sustiprintas ir padrąsintas.  Dažnai krikščionis užduoda klausimus – „kodėl kai kurie dalykai iš Dievo ateina taip greitai ir paprastai, kitų gi – tenka laukti ilgai ir sunkiai? Kodėl kai kuriuos dalykus mes iš Dievo gauname vos tik paprašę ir viena kartą pasimeldę, o kitų – prašome dažnai, ilgai, o jie vis neateina? Ar Dievui gaila ir sunku visus mūsų prašymus patenkinti iškart ir paprastai?“
Atsakymas į tokius klausimus slypi supratime, kaip Dievas atsako į mūsų prašymus ir kaip tie atsakymai pasiekia mus. Dievas savo malonę nori teikti mums naudodamas įvairius būdus, tuo tarpu mes norime viską gauti iš Dievo vieninteliu būdu – greitu atsakymu į maldą. Maldą mes suprantame kaip vienintelį ir efektyviausią atsakymų iš Dievo priėmimo būdą. Tačiau Viešpats naudoja įvairius ir skirtingus atsakymų suteikimo būdus. Jis ne tik suteikia atsakymą, bet dar daugiau – apreiškia mums savo charakterį ir praturtina Jo asmens pažinimu. Vieni iš dviejų tarp krikščionių nepopuliarių ir retai naudojamų būdų priimti malonę iš Dievo yra išbandymai ir pastovumas. Pirmas būdas - išbandymai. Tai bene vienas iš efektyviausių ir patikimiausių būdų priimti iš Dievo išmintį. Apaštalas Jokūbas savo laiške rašo, kad išbandymų metu mums prašant išminties, Dievas ją suteikia be apribojimų, atsikalbinėjimų ir priekaištavimų. Priešingai, krikščionis išbandymų metu dažnai prašo Dievo greičiau juos patraukti ar nukreipti juos palankesne kryptimi. Tačiau Dievas išbandymų metu siūlo mums dangišką išmintį ir kitas dovanas, kurios būtent tokiu gyvenimo laikotarpiu gali pasiekti mus. Jokūbo 1:5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Antras būdas - pastovumas. Kai kurie atsakymai iš Dievo ateina per pastovumą, Apaštalas Jokūbas savo laiške rašo, kad žmogus, kuris pastovus visuose savo keliuose, įgauna sugebėjimą iš Dievo priimti dovanas. Pastovumas, tai Dievo dovanos nusileidimo aikštelė. Šiame laiške kalbėdamas apie prašymą apaštalas Jokūbas neturi omenyje vien tik maldą, bet mūsų elgesį, t.y. pastovumą ir ištikimybę mažuose dalykuose. Jokūbo 1:5-8 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Būdami pastovūs ir ištikimi, mes išreiškiame Dievui prašymą ir įgauname sugebėjimą priimti Dievo dovanas. Dažnai krikščionis nustemba, kai į jo gyvenimą ateina Dievo dovanos, kurių jis neprašė maldoje. Tačiau Dievas matė prašymą, išreikštą pastovumu ir ištikimybe.  Kodėl pergalės mūsų gyvenime yra tokios retos ir sunkiai pasiekiamos, o dar sunkiau išlaikomos? Juk Dievas nesuinteresuotas „pamaloninti“ mus viena - kita pergale, bet trokšta, kad mes pasiektas pergales išlaikytume. Didžioji dalis krikščionių gali pasigirti įvairiomis pergalėmis tam tikrose gyvenimo srityse, papasakoti įspūdingus liudijimus apie Dievo pagalbą, tačiau žymiai mažesnė dalis krikščionių išlaiko šias pergales. Kai kurių krikščionių pasiektos pergalės, po kiek laiko kažkur pranyksta, palikdamos tik prisiminimo pėdsaką. Tačiau Dievas nori, kad mes Jo suteiktas pergales išlaikytume visą gyvenimą. Kaip Jis ruošia mūsų širdis, kad jos sugebėtų išsaugoti pergales?
Senajame Testamente skaitome, kad Dievas per Gedeoną panoro sutekti Izraeliui įspūdingą pergalę. Gedeonas į mūšį susiruošė su 32 000 karių, tačiau Viešpats pasakė, kad pergalei ateiti trukdo per didelis karių skaičius. Kažko mūsų gyvenime būna per daug, nors mes ir meldžiamės, pasninkaujame ir dedame milžiniškas pastangas, kad galėtume priimti Dievo pergales.
Ką ir kodėl Dievas nori pašalinti iš mūsų gyvenimo prieš suteikdamas pergalę? Didžiausias mūsų pergalių priešas yra išdidumas, todėl Šventoji Dvasia prieš dovanodama mums pergales, parengia mūsų širdį ir ”sumedžioja” besislepiantį išdidumą. Tai nereiškia, kad Dievas nemato mūsų širdyse pasislėpusio ir „nuolankiai savo šanso“ laukiančio išdidumo. Tai reiškia, kad Dievas nori apšviesti mūsų širdies akis ir „išvyti“ besislepiantį išdidumą prieš tai, kai į mūsų gyvenimą ateis Dievo dovanota pergalė. Kodėl slepiasi išdidumas? Jis laukia pergalės, kad po jos tuoj pat galėtų „išlysti“ ir mūsų širdyse pasėti pasitenkinimo ir pripažinimo būseną, kuri prisišlietų prie Dievo šlovės ir pergalės, pasiimdama ir savo dalį. Kokios yra pagrindinės išdidumo slapstymosi vietos? Pirma vieta - baimė. Tai vieta, kurioje išdidumas jaučiasi nematomas ir saugus. Atrodytų, sunkiai įsivaizduojama, kad baimėje gali slėptis išdidumas. Juk bailus ir išsigandęs krikščionis atrodo toks nuolankus ir neišdidus. Tačiau Dievas mato giliau ir pastebi už baimės sienos pasislėpusį išdidumą. Kaip Dievas „iškrapšto“ išdidumą iš baimės slėptuvės? Į mūsų gyvenimą pasibeldžia situacijos, kurių mes bijome. Tada mes tikimės ir ieškome žmonių pagalbos, palankių aplinkybių ir pritariančių žmonių nuomonių. Tačiau „kaip tyčia“ nei žmonės, nei aplinkybės negali padėti. Niekas nenori palikti baimės vietos tol, kol yra viltis, kad kažkas kitas padės, kad susitvarkys aplinkybės ar prieis žmogus ir išspręs problemą. Baimę mes paliekame su joje besislepiančiu išdidumu tik tada, kai prarandame bet kokią išorinę pagalbą ir nustojame laukti. Tol, kol yra menkiausia viltis, kad aplinkybės susitvarkys ar problemą išspręsti padės kiti žmonės, tol mes laikomės šios šiltos vietelės ir laukiame. Mes esame “išspiriami” iš šios baimės vietos tik tada, kai niekas negali padėti. Senajame Testamente Gedeono pavyzdyje Dievas nori parodyti, kad mus palikusi baimė išsineša ir išdidumo slėptuvę.
Baimė nusinešė 22 000 Gedeono karių, t.y. Gedeoną paliko 69% jo turėtos stiprybės. Tai rodo, kad didžiausią antsvorį, trukdantį Dievui suteikti mums pergalę, sudaro pasitikėjimas išoriniais dalykais (žmonėmis, palankiomis aplinkybėmis, atsitiktinumais ir pan.) Šiame neteisingame pasitikėjime ir slapstosi išdidumas. Antra baimės slapstymosi vieta – mūsų stiprybė (valia ir pastangos). Net kai niekas negali padėti, mes bandome savo valia ir pastangomis pasiekti Dievo pergalę, t.y. bandome padėti patys sau. Pasitikėjimas savimi slepia išdidumą, kuris laukia momento, kada mūsų pastangomis ir valia pasiekta pergalė bus matoma. Tada išdidumas išlys ir nuolankiai linktelės galvą, paslėpdamas mūsų širdyse nuostatą sakančią, kad mūsų valia, pastangos, kantrybė ir didelis troškimas bei pasišventimas prisidėjo prie Dievo pergalės. Kaip Dievas „medžioja“ išdidumą šioje vietoje ir jį „iškrapšto“? Jis nuveda mus į troškulio ir silpnumo vietą, kurioje mes pamatome savo trūkumus, nusiviliame savimi ir bandome save sustiprinti. Vieni semiasi stiprybės natūraliai ieškodami jėgų savyje, kiti gi – nenatūraliai gaudami ir vedami apreiškimo. Tada dar viena mūsų atrama pasitraukia. Mus palieka mūsų stiprybė. Senajame Testamente skaitome, kad po to, kai Gedeoną dėl baimės paliko 22 000 karių, Dievas iš likusių 10 000 karių apreiškimu atrinko tik 300. Iš visos turėtos armijos Gedeonui liko tik 1% karių.
Panašiai vyksta ir mūsų gyvenime. Iš pradžių Dievas nukerpa nuo mūsų pasitikėjimą aplinkybėmis ir žmonėmis, o vėliau pašalina ir mūsų pačių stiprybę, t.y. pasitikėjimą savimi (savo maldingumu, darbais, charakteriu ir t.t.). Kas gi lieka, kai mus palieka žmonių nuomonės svarba, aplinkybės ir mūsų stiprybė? Lieka pati mažiausia dalis - kvailas apreiškimas, kurio pagalba ateina pergalė. Tada po pergalės nėra išdidumo, kuris prisigretintų ir pavogtų pergalę, tada pergalė išlieka ilgam ir duoda vaisių. Gedeonui Dievas paliko kvailą apreiškimą, kad per 300 beginklių, bet su žibintais ant kalvos šaukiančių karių Dievas suteiks milžinišką pergalę. Kvailo apreiškimo jėgą mes matome ir Dovydo gyvenime, kada jis nugalėjo Galiotą mažu akmenuku. Tai įvyko ir Jėzaus gyvenime, kada velnią, prakeikimą, ligas ir mirtį Jis nugalėjo mirtimi – mirdamas kaip silpnas, kenčiantis ir atstumtas žmogus. Todėl prieš suteikdamas mums pergales, nepaisant mūsų didelių darbų, pasišventimo, kryptingo maldos gyvenimo ir Dievo žodžio nagrinėjimo, Dievas kažką pašalina iš mūsų gyvenimo. Jis pašalina išdidumo slapstymosi vietas ir palieka mus tik su 1% stiprybės, kuri remiasi „kvailu“ ir nelogišku Dievo apreiškimu, kuris ir atneša milžinišką pergalę. Tokia pergalė išlieka visam gyvenimui ir neša vaisių, nes ji būna pasiekta remiantis ir pasitikint Dievu ir Jo stiprybe.  Viena iš labiausiai krikščionis motyvuojančių jėgų, skatinančių ieškoti ir sekti paskui Jėzų, yra Dievo pažadai. Biblija yra pilna Dievo pažadų, o Dievas visada juos išpildo. Tačiau nemažai krikščionių yra nusivylę ar net pasipiktinę Dievu už tai, kad Jis delsia ar visai neišpildo jiems duotų pažadų. To priežastis yra nesupratimas, KAIP Dievas išpildo savo pažadus. Išpildymo būdas ir laikas yra daug svarbiau už patį pažadą.
Kiekvienas Dievo pažadas, ar jis būtų bendrinis (skirtas visiems) ar specifinis (skirtas tik tau asmeniškai), yra susietas su vienu asmeniu – Jėzumi Kristumi. Kada mes priimame Jėzų į savo širdį, kaip savo gyvenimo Viešpatį, visi mums skirti pažadai yra susiejami su Jėzumi Kristumi. Tai reiškia, kad Jėzus tampa visų mums duotų Dievo pažadų SAVININKU, šeimininku ir paveldėtoju. Galatams 3:16 Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako „ir palikuonims“, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: „ir tavo palikuoniui“, kuris yra Kristus. Tačiau krikščioniško gyvenimo pradžioje Jėzus mums skirtų Dievo pažadų šeimininku yra tik „ant popieriaus“, nes savo širdimi mes dar esame įsikabinę ir norime patys būti jų šeimininkais. Kada mes žvelgiame į Dievo pažadus pro savo nuosavybės akinius, tada Dievo pažadai lieka tik „ant popieriaus“. Tačiau Dievas turi būdą ir kelią, kaip nuimti nuo mūsų širdies akių nuosavybės akinius ir parodyti, kad ne mes, bet Jėzus, yra visų pažadų šeimininkas. Dievo pažadai skirti JĖZUI mumyse. Vis dėlto nemažai krikščionių galvoja, kad Dievo pažadai skirti jiems, o Jėzus yra tik šių pažadų garantas ir išpildytojas. Taigi, kaip Dievas nuima nuo mūsų širdies akių nuosavybės akinius? Iš pradžių mes neatpažįstame Dievo pažadų ir netgi jiems priešinamės, nes į juos žvelgiame pro savo nuosavybės akinius. Taip Abraomas su Sara priešinosi Dievo pažadui, nes norėjo susilaukti savo sūnaus, tuo tarpu kai Dievas norėjo duoti sūnų per kurio palikuonį bus išgelbėti visi žmonės. Todėl iš pradžių Abraomas ir Sara pagimdė Izmaelį, kuris visa gyvenimą priešinosi Dievo pažadui Izaokui. Panašiai iš pradžių elgėmės ir mes. Krikščioniško gyvenimo pradžioje mes priešinamės Dievo būdui ir laikui išpildyti pažadus, nes žiūrime į juos kaip į mus palaiminti skirtus dalykus, kurie priklauso mums ir kuriems mes šeimininkautume. Šiuo Dievo pažadų uždelsimo laikotarpiu, mes judame priešinga Dievo pažadų išsipildymo kryptimi. Kartais mes ne tik priešinamės Dievo pažadų išpildymui, bet juos numariname ar „užmušame“ galutinai. Taip Mozė palaidojo ir per 40 metų dykumoje „užmušė“ savo pašaukimą, kad net Dievui siunčiant jį išvesti Izraelio tautą iš Egipto, jis atsikalbinėjo ir nenorėjo tai daryti. Tada Dievui reikia „prikelti iš mirusiųjų“ mums skirtus Dievo pažadus ir nuimti nuo mūsų širdies akių nuosavybės akinius. Kai mes suklystame ir pamatome, kad ne tik neišpildėme Dievo pažadų, bet juos „praradome“ dėl savo kvailumo, savanaudiškumo ir užsispyrimo, tada Dievas grįžta į mūsų gyvenimą su prisikėlimo jėga, gailestingumu ir malone, paliesdamas ir pakeisdamas mūsų širdies motyvus. Jis neatsižvelgia į mūsų padarytas klaidas ir priešinimąsi Jo pažadams, bet išpildo juos dar didesniu masteliu ir apimtimi, nei mes galėjome įsivaizduoti. Malonė ir gailestingumas, kada mes jų labiausiai neverti, nuima nuo mūsų širdies akių nuosavybės akinius. Po klaidų ir kritimų mūsų širdis paveikta Dievo meilės, malonės ir gailestingumo, pati nusiima nuosavybės akinius ir pradeda žiūrėti į viską Dievo akimis. Tada visi pažadai perduodami Kristui, kuris gyvena mumyse. Jėzus tampa Dievo pažadų šeimininku, o mes tik kanalais, per kuriuos šie pažadai ateina ir pasiekia kitus. Dėl šios priežasties mūsų širdies kalboje žodžius „gauname“ pakeičia žodžiai „tampame“. Mes ne gauname Dievo pažadus, bet TAMPAME Jo pažadų perdavimo kanalais kitiems žmonėms. Todėl ir Jėzus savo mokiniams sakė, kad padarys juos žmonių žvejais. Mato 4:19 Jis tarė jiems: „Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tapimas žveju yra svarbiau už evangelisto dovaną, kaip ir tapimas dovanos kanalu yra svarbiau už dovanos gavimą. Todėl tu negali gauti ir sulaikyti Dievo dovanos, bet tik praleisti per save tai, ką Jis duoda. Per tave tekantis vanduo padaro tave kanalu ir suteikia tau identitetą Kristuje.  Niekada nežiūrėk, ką aukoja kiti ir nelygink savo aukos su kito krikščionio auka. Nelygink ir nežiūrėk, kiek meldžiasi, kiek skaito Dievo žodžio, kiek aukoja ir kokius darbus daro tavo artimas. Tu negali gyventi svetimo gyvenimo ir aukoti kitų aukas. Viešpats iš tavęs priima tai, ką Jis pats ir duoda. Jis priims iš tavęs viską, ką įdėjo į tavo širdį. Auka ir darbai priimami ne pagal jų dydį, bet pagal patarimą, kurį Jėzus tau asmeniškai kalba. Apreiškimas Jonui 3:18 Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Apreiškimo Jonui knygoje Viešpats atskleidžia Laodikėjos bažnyčios problemą, kuri, pasak daugelio Dievo žodžio žinovų, simbolizuoja paskutiniųjų laikų bažnyčią. Paskutiniųjų laikų bažnyčia gali pasigirti matomais dalykais ir yra įsitikinusi savo pažinimu, turtingumu, patirtimi, gerais darbais ir kitais išoriniais dalykais. Tačiau Jėzus atkreipia šios bažnyčios dėmesį į pagrindinį šiais laikais bažnyčiose esantį deficitą – asmeninę bendrystę su Dievu. Nors ši bažnyčia turi viską, tačiau Jėzus stovi išorėje prie širdies durų ir beldžia. Jėzus pateikia šios bažnyčios išgydymo receptą – „jei kas išgirs mano balsą“. Tai yra didžiausias šių dienų krikščionybės deficitas – asmeninis Kristaus apreiškimas krikščionio viduje ir bendrystė su Jėzumi. To negali atstoti jokie žygdarbiai, dovanos ar tarnavimai. Apreiškimo Jonui 3:20 Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Jėzaus siūloma išeitis yra skirta kiekvienam asmeniškai ir vadinasi „Aš tau patariu“. Jėzus kiekvienam asmeniškai pataria, kaip įsigyti tikėjimą, kuris būtų išbandytas ir išskaistintas, kaip apsirengti teisumo darbais, kuriuos Jis iš anksto parengė, kaip pradėti matyti širdies akimis, kurios atneša patepimą. Todėl niekada nežiūrėk, ką Jėzus pataria kitiems ir nekopijuok kitų žmonių gyvenimo. Jėzus TAU ASMENIŠKAI pataria. Todėl tavo auka, darbai ir paklusnumas yra priimami remiantis ne kitų žmonių patirtimi, bet Jėzaus patarimu, skambančiu tavo širdyje. |
