KRIKŠČIONIŠKOS MINTYS
  • PRADŽIA
  • KNYGOS
  • SKAITINIAI
  • DIENOS MINTYS
  • PAMOKSLAI
  • KONTAKTAI
  • NUORODOS
  • ENGLISH

Ko mokė Jėzus po prisikėlimo iš mirusiųjų? (II dalis)

7/11/2019

 
Picture
Kaip jau minėjome pirmoje šios temos dalyje, Jėzaus mokiniai perėjo tris mokinystės etapus: 1) mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus; 2) mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių; 3) mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. Kiekvienas mokinystės etapas turėjo skirtingas pamokas ir tikslus. Dabar apžvelgsime, ko Jėzus mokė antrajame mokynystės etape, t.y. po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų.
 
1. Viena iš svarbiausių ir pagrindinių šio etapo pamokų, buvo mokymasis tikėti. Iki pat Jėzaus mirties ant kryžiaus mokiniai vaikščiojo kartu su Jėzumi ir buvo įpratę, esant bet kokiai problemai ar klausimui, kreiptis tiesiai Jėzų. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus nepuolė iškart pasirodyti visiems mokiniams, bet, tarytum, vengė ir „šykščiai“ dalino savo prisikėlimo liudijimą. Viešpats stengėsi kiek įmanoma mažiau pasirodyti mokiniams ir siekė išmokyti juos priimti prisikėlimo žinią tikėjimu, t.y. per kitus žmones.
 
  • Morkaus 16:9 - 11Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo.
 
Iš pradžių Jėzus pasirodė moterims, kurios papasakojo apie prisikėlusį Jėzų kitiems mokiniams. Tačiau jiems neatrodė įtikinama tikėti kelių moterų liudijimu. Juk priimti emociškai nestabilių moterų liudijimą vargu ar yra išmintinga? Vėliau apaštalams buvo pasiūlyta patikėti kitų mokinių, ėjusių į Emausą, liudijimu, bet ir tai jiems neatrodė įtikinama. Galiausiai Jėzus pasirodė visiems apaštalams ir priekaištavo dėl jų netikėjimo.
 
  • Morkaus 16:14 Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį.
 
Pagrindinis šios pamokos tikslas buvo išmokyti mokinius tikėti ne akimis, bet išgirsta žinia, atėjusia per neišvaizdžius ir silpnus žmones. Jėzus atskleidė vieną iš pagrindinių palaiminimų, sakančių, kad tikėjimas nematant yra didesnis palaiminimas, nei tikėjimas pamačius stebuklą.


  •  Jono 20:29 Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

2. Dar viena iš esminių šio etapo pamokų buvo Jėzaus troškimas išmokyti mokinius pamiršti praeitį. Daugelis praeityje patirtų dalykų mus slegia ir vargina. Prisiminimai apie nuodėmes, klaidas ir sunkumus įkalina nemažai krikščionių į gyvenimą šiapus kryžiaus, t.y. nematant prisikėlimo iš mirusiųjų. Tačiau Jėzus siekia išmokyti mus į praeitį žvelgti per prisikėlimo iš mirusiųjų akinius. Kada mes tikėjimu priimame naują gyvenimą ir naują ateitį, tada įgauname jėgų ne tik pamiršti praeities klaidas, bet ir suprantame, kad tos klaidos ir nesėkmės išėjo mums į gera. Taip atsitiko ir Jėzaus mokiniams, kurie visi paliko Viešpatį pačią sunkiausią valandą ir patyrė milžinišką tikėjimo pralaimėjimą. Be prisikėlimo iš mirusiųjų šis pralaimėjimas būtų kertinis. Tačiau prisikėlęs Jėzus parodė, kad Jis ne tik, kad nepriekaištauja, neprisimena ir nemanipuliuoja mokinių praeitimi, bet priešingai – sustiprina ir nukreipia jų žvilgsnį į ateitį.
 
  • Jono 20: 19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
 
3. Dar viena pamoka, kurios Jėzus išmokė savo mokinius po prisikėlimo iš mirusiųjų, buvo mokinių proto atvėrimas teisingam Dievo žodžio supratimui. Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų atveria mūsų širdies akis teisingai suprasti Dievo žodį. Kiekvienas, kuris Dievo žodį skaito moralės, naudingų patarimų, instrukcijų, įstatymo ar savęs tobulinimo akimis, nesupranta Dievo žodžio, o to pasėkoje nemato Biblijoje gyvo asmens Jėzaus. Tik žinios apie Jėzaus prisikėlimą priėmimas ir tikėjimas, atveria širdies akis suprasti Dievo žodį teisingai. Teisingas Dievo žodžio supratimas viską sustato į savo vietas ir atneša mūsų širdims aiškumą ir paprastumą. Prisikėlęs Jėzus atvėrė mokiniams protą raštams išmanyti.
 
  • Luko 24:45 Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus
 
4. Dar viena pamoka, kurią išmoko mokiniai po Jėzaus prisikėlimo, buvo džiaugsmas. Mokiniai išmoko džiaugtis Viešpačiu. Džiaugsmas buvo Jėzaus prisikėlimo iš mirties priežastimi. Mokiniai džiaugėsi ne darbais, praeitimi, ar savo charakteriu, bet prisikėlusiu Jėzumi, kuris tapo jų ateities garantu. Tai yra tikras džiaugsmas, kurio moko Jėzus prieš įgalindamas mus tarnauti. Šis džiaugsmas nesiremia mūsų pasiekimais, ištobulintu charakteriu, praeities klaidomis ar kitais dalykais. Jis remiasi į neišsemiamą ir nesibaigiantį šaltinį – prisikėlusį iš mirties Jėzų, kuris savo rankoje laiko gyvenimo ir mirties raktus.
 
  • Luko 24:52 Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus.nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę.
 
Taigi antrajame mokinystės etape, Jėzaus mokinai išmoko tikėti nematant, pamiršti praeitį, žvelgti į Bibliją priskėlusio Jėzaus akimis (t.y. matyti Biblijoje asmenį, o ne raidę) ir džiaugtis Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį. Šios pamokos yra tarnavimo pagrindas ir priežastis. Trečiojo mokinystės etapo pamokas apžvelgsime sekančioje dalyje.

Ko mokė Jėzus iki savo mirties ant kryžiaus (I dalis)?

2/10/2019

 
Picture
 
Kada Jėzus po krikšto Jordano upėje ir Šventosios Dvasios nužengimo pradėjo savo tarnavimą žemėje, pirmas dalykas, ką Jis padarė, tai pakvietė savo kelyje sutiktus žmones tapti Jo mokiniais. Nuo šio momento Jėzų visada lydėdavo būrelis mokinių. Nors žmonių skaičius aplink Jėzų tai padidėdavo, tai sumažėdavo, aplink Jį visada būdavo mokiniai. Jėzus vaikščiodamas po Izraelį, mokydavo visus žmones, tačiau Jo mokiniai buvo tie, kurie praktiškai reaguodavo į Jėzaus mokymą. Kiekvienas mokymas turi savo tikslą dėl kurio pamokslaujamas ir skelbiamas Dievo žodis. Jėzaus mokiniai savo gyvenime patyrė tris mokinystės etapus, iš kurių kiekvienas turėjo savo tikslus.

1. Mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus
2.
Mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių
3. Mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. 

Pirmajame mokinystės etape Jėzus skelbė GERĄJĄ NAUJIENĄ ir siekė mokyti žmones suprasti ir priimti šią žinią. Taigi, kokią Gerąją Naujieną Jėzus skelbė ir mokė žmones laikotarpyje iki savo mirties ant kryžiaus?


1. Kalbėdamas palyginimus, aiškindamas, mokydamas ir pamokslaudamas Dievo žodį, Jėzus siekė parodyti, kad Dievas dabar yra prieinamas kiekvienam, kad Jį galima matyti ir suprasti. Tai buvo GEROJI NAUJIENA Izraelitams, gyvenantiems po įstatymu, kuris skelbė, kad Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, kad Jo neįmanoma pamatyti ir suprasti. Tačiau Jėzus troško išmokyti žmones, kad per Jį Dievas dabar yra PRIEINAMAS ir SUPRANTAMAS kiekvienam. 
  • Jono 14:8-9 Pilypas Jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus jam taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?
 
2. Jėzus mokė žmones suprasti, kad dabar išgelbėjimas ir bendrystė su Dievu yra kiekvieno žmogaus atsakomybė ir privilegija. Jis atsakomybę ir Dievo prieinamumą nuo tautos, bendruomenės ar grupės žmonių perkėlė į asmeninį lygį, parodydamas, kad kiekvienas dabar gali matyti, prieiti, suprasti ir patirti santykį su Dievu asmeniškai. Nuo šiol žmogus negali būti įkalintas tėvų, šeimos, tautos ar visuomenės nenoro ar nesugebėjimo pažinti Dievą. Dabar šis pažinimas yra prieinamas kiekvienam, todėl Jėzus kviečia eiti siauru keliu, kuriame yra vietos tik vienam asmeniui. Dievo pažinimas ir santykis tampa ASMENIŠKAS. Izraelitams tai taip pat buvo GEROJI NAUJIENA, nes jie buvo įpratę, kad Dievas kalba tik per karalius, teisėjus, pranašus ir kunigus. Dabar ši privilegija ir galimybė tapo prieinama kiekvienam asmeniškai.
  • Jono 6:40 Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

3. Jėzus mokydamas žmones siekė atverti jų širdies ausis ir akis. Jo mokymo tikslas buvo Dievo žodžiu taip įtakoti žmogaus vidų, kad jis ne fizinėmis, bet vidinėmis akimis, galėtų suprasti ir pamatyti nematomus dalykus, paslėptus po neišvaizdžia pakuote. Jėzus siūlė formą iškeisti į turinį, todėl Dieviškus dalykus pateikdavo paprastoje pakuotėje. Jis pats gimė tvartelyje ir savo išvaizda ir išoriniais pasiekimais buvo padarytas niekuo neišsiskiriančiu iš kitų, neimponuojančiu ir niekuo neypatingu. Dievas taip siekė atverti žmonėms akis, kad jie pradėtų suprasti ir matyti tai, ką trukdo pastebėti išoriniai dalykai. Jeruzalėje stovinti auksu pripildyta šventykla neprilygo paprastam vyrui iš Galilėjos, vaikščiojančiam ne su kardu, bet su tunika ir lazda. Tai taip pat buvo GEROJI NAUJIENA skelbianti, kad palaiminimas į žmogaus gyvenimą ateina ne per darbus, bet per vidines akis ir ausis.
  • Mato 13:16 Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.

4. Jėzus šiame mokinystės etape siekė parodyti, kad santykiai tarp žmonių yra pagrindinė meilės ir tikėjimo išraiška, kurios trokšta Dievas. Kiekviename palyginime ar stebukle Jėzus siekė parodyti ir išmokyti vertinti žmogaus vidų, bet ne išorę, santykius, bet ne tradicijas ar ritualus. Izraelitams, kurie buvo įpratę vykdyti Įstatymo raidę, šis mokymas buvo GEROJI NAUJIENA. Viešpats savo mokymu siekė parodyti, kad Dievo įstatymų laikymasis, ritualai ir tradicijos, neįtakojančios ir negerinančios santykių tarp žmonių, yra bevertės.
  • Mato 15:9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ „.

5. Jėzus mokė ir laužė žmonių priklausomybę ir vergystę nuodėmei. Įstatymas negalėjo išlaisvinti sąžinės nuo blogų darbų, tačiau Jėzus parodė, kad Jis turi valdžią demonams ir per atleidimą sulaužo nuodėmės ir demonų valdžią žmogaus gyvenime. Izraelitams tai buvo GEROJI NAUJIENA, nes jie buvo įpratę kiekvienais metais aukodami gyvulius prisiminti nuodėmę. Šie aukojimai neišvaduodavo jų, nei iš ligų, nei iš kaltos sąžinės. Tačiau dabar vien tik dėl tikėjimo Jėzaus žodžiu, žmogus tapdavo laisvas nuo kaltės ir patirdavo nepelnytai Dievo stebuklus. 
  • Mato 9:6 Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!“

Vidinis įtikinimas

19/9/2019

 
Picture
Kiekvieną žmogų žemėje Dievas asmeniškai šaukia ir kviečia priimti Jėzų Kristų, kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Šis kvietimas visada būna vardinis. Kada žmogus reaguoja ir priima šį kvietimą, parodydamas tikėjimą konkrečiu veiksmu, savo širdyje jis gauna asmeninį Dievo liudijimą ir įtikinimą, kuriuo Dievas suteikia nenuginčijamą vidinį įrodymą apie tai, kad Jėzus Kristus yra tiesa, kelias ir gyvenimas.

​
​I Jono 5:10 Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, tas Jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kuriuo Dievas paliudijo apie savo Sūnų.

Panašiai Dievas veikia ir tolimesniame krikščionio gyvenime. Kiekvienam krikščioniui Jis turi parengęs specifinį pašaukimą bei unikalų gyvenimo planą. Viešpats atskleidžia savo valią mums naudodamas vidinį liudijimą ir įtikinimą. Tačiau šiandien tarp krikščionių yra daug įvairių įtikinimų ir „Dievo pašaukimų“, kurie yra prieštaringi, neveikiantys arba neišsipildantys. Tada kyla klausimas: iš kur ateina vidinis įtikinimas?

Kiekviena Dievo iniciatyva, kvietimas ar pašaukimas keisti gyvenimo kryptį, tarnauti ar daryti kitus darbus, prasideda nuo Šventosios Dvasios įtikinimo. Vis dėlto, ne visi mūsų širdyje esantys įtikinimai yra iš Dievo. Vidinis įtikinimas gali ateiti iš šių skirtingų šaltinių:


1. Įtikinimas, ateinantis iš savo paties žmogiškų norų ir troškimų. Tai vienas iš populiariausių ir ypač įtikėjimo pradžioje naudojamų įtikinimo šaltinių. Krikščionio noras būti apaštalu, pranašu, dalyvauti tam tikruose projektuose, daryti tam tikrus darbus, gali ateiti iš jo paties didelių norų ir pageidimų, kurie remiasi senojo žmogaus prigimtimi ir yra inicijuoti paslėptų motyvų, tokių, kaip: išdidumas, noras tapti kažkuo žmonių akyse, nepilnavertiškumas, praeityje patirti vidiniai sužeidimai, pavydas, savanaudiškumas ir garbės troškimas. Vidinis įtikinimas, ateinantis iš šio šaltinio, gali būti įkvepiantis ir naudoti krikščionišką terminologiją, pavyzdžiui: „aš degu troškimu būti pastoriumi“, “man patinka tarnauti“, „jaučiu vidinį paskatinimą kurti bažnyčią“ ir t.t. Dievas nepildo senojo žmogaus troškimų ir tokį krikščionį veda per vidinę dykumą, kurioje ilgai neatsakyti ir neišsipildę kūniški troškimai miršta, o krikščionis tampa laisvu nuo paties savęs. 
​
  • Mato 16:24 Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

2. Įtikinimas, ateinantis iš aplink esančių žmonių. Į šio įtikinimo spąstus dažnai pakliūva nuoširdūs krikščionys, kurie nėra laisvi nuo žmonių nuomonės (ypač nuo geros ir palankios žmonių nuomonės). Aplink krikščionį gali būti  žmonės, kurie skatins jį tam tikrai veiklai, sprendimams ir darbams, kuriems jis nėra pašauktas. Jei aplink tave šimtas žmonių sakys, kad tu turi atidaryti bažnyčią, išvažiuoti pamokslauti į kitą šalį ir palikti šeimą, tapti labdaringos organizacijos vadovu ir panašiai, tai nereiškia, kad tu tam esi pašauktas ir, kad šis įtikinimas yra iš Dievo. Paprastai tokiose situacijose krikščionis patiria prieštaravimą tarp savo vidaus ir žmonių „nuoširdaus spaudimo“. Jei krikščionis pasiduoda mandagumui, racionalumui ir žmonių nuomonei, jis viduje pradeda “tikėti“ ne Dievu, bet žmonėmis ir tampa žmonių vergu, besistengiančiu įtikti ir pataikauti tiems, kurie ir paskatino jį tam tikram tarnavimui. Viešpats išlaisvina krikščionį nuo žmonių nuomonės patraukdamas šiuos „balsus“ ir leisdamas nusivilti žmonėmis, kurie atsiradus sunkumams, pakeičia nuomonę ar pasitraukia.
 
  • Mato 10:33 O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.

3. Įtikinimas, ateinantis iš Šventosios Dvasios. Iš pradžių šį įtikinimą sunku atskirti nuo prieš tai aprašytų dviejų. Įtikinimas iš Šventosios Dvasios išryškėja po sunkumų, žmonių nuomonės pasikeitimo, klaidų ir išbandymų.

​
  • Žydams 5:14 Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.

Po šios patirties jis ne tik, kad nepradingsta, bet dar labiau sustiprėja. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo apie savo sunkumus ir tikėjimo praktiką, kuri atvedė prie stipraus įsitikinimo Dievo meile. Šis įtikinimas buvo išryškintas įvairiausių išbandymų ir sunkumų.
​
  • Romiečiams 8:38-39 Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

Kaip stabdomas dvasinis augimas?

3/9/2019

 
Picture
 Kada žmogus gręžiasi nuo tamsos į šviesą ir priima Jėzų Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją bei atiduoda savo gyvenimą Jėzui, jis tampa išgelbėtu per malonę. Nuo šio momento kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas nebėra išgelbėjimas, bet vaisingumas, kuris yra dvasinio augimo pasekmė.  Dvasinis augimas nėra tikslas, tačiau jis veda į tikslą – dvasinius vaisius, kurių laukia Viešpats. Krikščionio vaisingumas apreiškia Kristų ir pašlovina Dievą, todėl velnio pagrindinis tikslas yra sustabdyti krikščionio dvasinį augimą ir neleisti, kad Dievo šlovė per vaisingumą būtų apreikšta krikščionio gyvenime.   
  • Jono 15:8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Dvasinio augimo pagrindas yra tai, ką krikščionis JAU GAVO iš Dievo ir tai, ką jis JAU DARO bei tai, kaip jis JAU GYVENA. Velnias krikščioniui siūlo savo idėjas, schemas ir pagundymus, siekdamas krikščionį patraukti iš dvasinės teritorijos, kurioje krikščionis jau turi, jau daro ir jau gyvena, į vietą, kurioje krikščionis dar neturi. Jėzus prieš savo mirtį mokiniams akcentavo ne tai, ko jie neturi ar ką jiems reikės daryti, bet įsakė jiems PASILIKTI Jame. 
  • Jono 15:4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje.

Žodis pasilikti reiškia  - toliau tikėti tuo, kuo jau tikime, toliau būti tais, kuo jau esame, toliau daryti tai, ką jau darome, naudoti tai, ką jau turime. Tik toks požiūris įgalina krikščionį augti ir nešti dvasinius vaisius. Velnias naudoja šias pagrindines mąstymo schemas siekdamas atitraukti krikščionį nuo dvasinio augimo:

  1. Tu pražiopsojai, pavėlavai ir nespėjai, tau kažko trūksta. Šias idėjas arba mąstymą velnias pasiūlė Edeno sode Ievai ir Adomui, sakydamas, kad jie ne viską gavo iš Dievo, kad jiems kažko trūksta. Panašiai ir šiandien, velnias siūlo krikščioniui mąstymą, kad jis nespėjo į tobulą Dievo pašaukimą, pražiopsojo savo „auksinę valandą“, nespėjo į Dievo prabudimo traukinį, pražiopsojo dvigubą patepimą ir t.t. Tada krikščionis nusivilia savimi, nukreipia savo žvilgsnį nuo to, ką jau turi ir ką jau daro, į tai, ko neturi. Dėl šios priežasties jis nustoja būti tuo, kuo jau Dievas jį pašaukė ir įgalino būti.

  2. Velnias siūlo didingas idėjas, planus bei svajones ir atitraukia krikščionį nuo kasdieninio ir paprasto gyvenimo Kristuje. Labai dažnai velnias bando užkrėsti krikščionį „didybės virusu“ siūlydamas jam pasaulines ar tautos prabudimo idėjas, milžiniškas konferencijas, didelius projektus ir planus, galingus pašaukimus ir atitraukia jį nuo kasdieninio gyvenimo Kristuje bei nuo ištikimybės mažuose dalykuose, nuo santykių šeimoje ir darbe, nuo ne tokių didingų, bet esminių ir ypač reikalingų kasdieninio gyvenimo liudijimų Kristuje. Tada krikščionis gali ignoruoti ne tokias patrauklias ir didingas kasdieninio gyvenimo atsakomybes ir iškeisti jas į misionieriškas keliones po egzotiškas šalis, prabudimo tarnavimus ir konferencijas. Dėl šios priežasties skyla ir griūna krikščioniškos šeimos, krikščionys praranda darbus ir tampa finansiškai pažeidžiami.|
    ​

  3. Velnias siūlo iškelti tikėjimo formą aukščiau už tikėjimo turinį. Kada krikščionis susikoncentruoja į išorinius tikėjimo pasireiškimus ir formą (maldos laiką, susirinkimų lankomumą, stebuklus, įtikėjusių žmonių skaičių, užimtumą, tarnavimą, finansinius išteklius ir t.t.) ir nuvertina vidinio žmogaus gyvenimą (motyvus, mąstymą, pasirinkimus), tada jo dvasinis augimas sustoja, o vietoje dvasinių vaisių auga darbai, veikla ir tikėjimo forma, savyje neturinti turinio. Tada didėjanti takoskyra tarp vidinio žmogaus ir tikėjimo formos paklaidina krikščionį ir įkalina jį religijos, pykčio, nusiskundimų ir nepasitenkinimo kalėjime. Gyvojo vandens upė teka iš mūsų vidaus, todėl ne forma yra svarbiau, bet jos šaltinis ir turinys.
  •  Jono 7:38 Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. 

4. Velnias vagia krikščionio dvasinę valiutą, su kuria krikščionis gali nemokamai ir dovanai pirkti vandenį iš Dievo. Pagrindinė dvasinė valiuta, kurią iš mūsų priima Dievas, yra MŪSŲ laikas ir dėmesys. Šiandien velnias siūlo krikščioniams daug įvairių veiklų, internetą, dvasines pramogas bei vagia laiką ir vidinį dėmesį skirtą Viešpačiui. Kartais krikščioniui svarbiau, kiek jis meldžiasi ir kiek skaito Bibliją, nei tai, kur yra jo dėmesys. Kartais penkios minutės asmeninio dėmesio Dievui yra produktyvesnės už kelių valandų konferenciją, krikščionišką filmą ar trijų valandų maldą. Krikščioniškas šurmulys su įvairiomis diskusijomis, nuomonėmis, projektais ir bėgimu paskui dvigubą patepimą dažnai pavagia iš krikščionio laiką ir dėmesį, kurių pagalba į krikščionio širdį gali patekti nemokamai tiekiamas Dievo žodis.  
  • Izaijo 55:1 „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui.

Dvasinės brandos požymiai

12/8/2019

 
Picture
Dievas krikščionio gyvenime veikia pagal jo dvasinę brandą ir siekia, kad kiekvienas iš mūsų pasiektumėme Kristaus pažinimo brandą. Tačiau kas yra dvasinė branda? Pasaulyje branda siejama ne tik su gerai išvystytu fiziniu kūnu, bet ir su žmogaus vidumi, o ypač su jo mąstymu. Pavyzdžiui, galime sutikti fiziškai subrendusį žmogų, bet su „atsilikusiu“ mąstymu ir priešingai – vidurinės mokyklos nebaigusį jaunuolį, tačiau mąstantį ir gyvenantį taip, kaip suaugusieji. Panašiai yra ir dvasiniame gyvenime. Pagrindinis dvasinės brandos požymis nėra tai, kiek metų krikščionis tiki ar, kaip ilgai lanko bažnyčią. Dvasinės brandos pagrindinis rodiklis yra krikščionio mąstymas ir šį mąstymą atspindinti gyvenimo praktika.
 
          I korintiečiams 14:20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu – subrendę.

Taigi, kokie yra pagrindiniai brandaus krikščionio mąstymo bruožai? Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams atkleidžia pagrindinius brandaus krikščionio mąstymo bruožus.
         
          Filipiečiams 3:15 Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime

1. Brandaus krikščionio mąstymas turi tikslą. Kaip pasaulyje vaikai gyvena savo malonumui (valgo, miega, žaidžia) ir nori užaugti, taip ir dvasiniai kūdikiai gyvena “dvasiniais malonumais”, siekia dvasinių pergyvenimų, pranašysčių ir stebuklų bei nori tapti didingais Dievo tarnais. Dvasiniai kūdikiai dar nežino, koks yra jų gyvenimo tikslas, kuriam jie yra pašaukti.
         
          Filipiečiams 3:14 veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

2. Brandus mąstymas supranta, kas yra dovana ir kas yra apdovanojimas. Dievo įvykdytas žmonių išgelbėjimas per Jėzų Kristų yra dovana, kurios mes neužsitarnavome ir nenusipelnėme. Ji duodama kiekvienam, kuris priima Jėzaus Kristaus auką už savo nuodėmes. Amžinasis gyvenimas nėra apdovanojimas, bet dovana. Tačiau amžinojo gyvenimo kokybė yra apdovanojimas, į kurį veržiamės ir kurio siekiame.

         Filipiečiams 3:14 veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

3. Brandus mąstymas supranta, kaip gaunamas apdovanojimas.  Apaštalas Paulius rašo, kad jis siekia apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.  Apdovanojimas nėra atsitiktinai surastas daiktas ar nelaukta dovana. Apdovanojimas yra įteikiamas po pasirengimo ir kovos. Apdovanojimas nėra gaunamas – jis yra laimimas. Tai, kad Dievas mus myli ir dovanojo mums amžiną išgelbėjimą nėra galutinė stotelė, bet kelias, kuriuo mes pašaukti eiti. Dievo pažinimo prizas ir amžinojo gyvenimo kokybė yra iškovojama su malone, kuri veikia tuose, kurie bėga į tikslą ir siekia šio apdovanojimo. Brandus krikščionis supranta, kad jo gyvenime bus sunkumu, nusivylimų, suklūpimų ir nevertina jų, kaip Dievo atitolimo, nemalonės ar klaidos. Dvasiniams kūdikiams būdingas mąstymas „jei tu Dievo valioje  - viskas klostosi „kaip sviestu patepta““. Tačiau brandumas žino, kad sunkumai šiame kelyje yra neišvengiami. Jie yra pergalės šaukliai, kuriuos įveikus, laimimas prizas.

4. Brandus mąstymas supranta, kad apdrovinimas dar nėra pasiektas. Brandus krikščionis nenusivilia ir nedepresuoja dėl to, kad apdovanojimas dar nėra pasiektas.  Jis niekada nepasitenkina, nei pasiektais rezultatais, nei patirtais dvasiniais pergyvenimais. Brandus mąstymas įsitikinęs, kad tai, kas yra priešakyje yra daugiau už tai, kas yra šiandien. Todėl brandus krikščionis nesustoja ir nesipuikuoja savo darbais ar pasiekimais.

5. Brandus mąstymas supranta, koks yra apdovanojimo gavimo procesas.

Filipiečiams 3:13-14 Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.
​
  1. Pamiršdamas... Brandus krikščionis neprisiriša, nei prie gerų, nei prie blogų patirčių. Brandus krikščionis sugeba atleisti kitiems ir sau, pamirši  klaidas, kritimus ir sunkumus. Lygiai taip pat brandus krikščionis neprisiriša prie patirtų pergalių, sėkmės istorijų ar rezultatų. Sugebėjimas vis tai pamiršti yra dėl to, kad krikščionis mato tikslą, kuris nustelbia, tiek gerus, tiek ir blogus gyvenimo metus.
  2. Siekdamas. Tai savybė ir mąstymas, kuriam būdinga ištikimybė ir pastovumas daryti tai, kam yra pašaukęs Viešpats, neatsižvelgiant į sunkumus ir kliūtis. Pasaulyje vaikai negali ilgai žaisti tą patį žaidimą ar daryti tą patį darbą. Panašiai yra ir su dvasiniais kūdikiais, kuriems greitai atsibosta gyventi be dvasinių pramogų ar išorinių pasikeitimų. Brandus mąstymas įsitikinęs, kad Viešpats pašaukė mus sekti paskui Jį ne tik geru metu, bet ir blogu.  
  3. Veržiuosi...Biblijoje šis žodis naudojamas panašiame kontekste, kada moteris naudoja marlę, siekdama iš šlapios masės gauti skystį. Ji įdeda į marlę košę ir pradeda ją spausti. Dėl šios priežasties iš marlės pradeda tekėti skystimas, kuris atskiriamas nuo košės. Atlikusi sausa masė padedama į šoną. Taip vyksta ir apdovanojimo gavimo procese. Viešpats nori mus išmokinti mus ir šio apdovanojimo gavimo procese mūsų gyvenimas yra spaudžiamas išorinių ir vidinių aplinkybių, pagyvenimų ir patirčių, kuriose išsigrynina ir atsiskiria išmokta meilės ir tikėjimo pamoka. Tai vyksta mums veržiantis iš „marlės“ ir pamirštant bei paliekant perteklinius dalykus, kurie buvo skirti išmokti tam tikrą pamoką.  
  4. Brandus mąstymas remiasi apreiškimu. Toks mąstymas remiasi ne savo samprotavimais, bet apreikšimu. Brandus krikščionis visada siekia  ne išmąstyti Dievo valią, bet gauti Dievo valios apreiškimą bendraudamas su Viešpačiu. Brandus krikščionis pasitiki, kad Dievas apreikš jam tai, kas yra būtina jam sekti paskui Jėzų.   
 
​Filipiečiams 3: 15 Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš.

KUR praktikuojamas Dievo žodis?

12/7/2019

 
Picture
Kiekvienas krikščionis nori, kad jo gyvenimas būtų gražus, vaisingas ir pilnas Dievo šlovės. Dievas taip pat to nori, tačiau Jis trokšta, kad mūsų gražus, vaisingas ir pilnas Dievo šlovės gyvenimas būtų pastovus, stabilus ir atsparus sunkumams, problemoms, aplinkybėms ir įvairiems trikdžiams. Dievui labiau rūpi ne namo dydis ir grožis, bet jo ATSPARUMAS.

Jėzus kiekvieno krikščionio gyvenimą lygina su namu, kurį statome. Evangelijoje pagal Luką Jėzus pateikė palyginimą apie išmintingą ir neišmintingą statytojus. Tai palyginimas apie du krikščionis, kurie stato savo gyvenimą. Jie abu pastato namus, tačiau vieno iš jų namas po sunkumų sugriūna, o kito – ne.  Kodėl kartais krikščioniško gyvenimo namas sugriūna?
​
  • Luko 6:47-49  Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, – Aš parodysiu jums, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos. O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.

Šiandien daug akcentuojama, kaip svarbu girdėti Dievo balsą. Tai tapo beveik visų krikščionių labiausiai trokštamų pamokslų, mokymų ir seminarų tema. Daugelis su pavydu stebi Dievo vyrus ir moteris, kurie aiškiai girdi Dievo balsą ir siekia išmokti to paties. Tačiau Naujajame Testamente pamokymų, instrukcijų ir pamokslų apie tai, kaip girdėti Dievo balsą nėra. Jėzus palyginime apie avis, pasakė, kad kiekviena avis (t.y. iš aukšto atgimęs krikščionis) girdi Jo balsą. Taip pat ir šiame palyginime, abu namo statytojai girdėjo Dievo žodį, t.y. problemos su Dievo balso girdėjimu ar su tuo, kad Dievas nekalba, nėra.

Pagrindinė stabilaus ir ištveriančio sunkumus krikščioniško gyvenimo paslaptis yra Dievo žodžio praktika. Tačiau nemažai iš mūsų paprieštarautume sakydami, kad kartais, nepaisant dažno tarnavimų lankymo, pamokslų klausimo, maldų, gerų darbų ir veiklos, krikščioniškas gyvenimas netampa atsparus sunkumams. Kodėl?
 
Pagrindinė to priežastis yra neteisinga Dievo žodžio praktikos vieta. Šiame palyginime Jėzus parodė, kad stabilaus ir sunkumus išlaikančio krikščioniško gyvenimo pamatas NĖRA Dievo žodis, bet Dievo žodžio praktika teisingoje vietoje. Fariziejai praktikavo  Dievo žodį labai kruopščiai, bet tai darė išorėje, tuo tarpu Jėzus akcentavo, kad išmintingas statytojas kasasi gilyn ir Dievo žodį praktikuoja viduje.
Dievo žodžio praktika, nukreipta tik į išorę, yra labai sunki. Tada neaišku, kiek melstis, kaip tarnauti, kur eiti, kiek pasninkauti, kiek aukoti ir ką daryti. Dievo žodžio praktika viduje yra lengva, nes ji kalba ne „ką daryti“, bet „kuo tikėti“. Dievo žodis praktikuojamas mūsų viduje, bet ne išorėje. Išorė yra tik Dievo žodžio praktikos atspindys.

Kada mes girdime Dievo žodį ir jį praktikuojame savo viduje (t.y. leisdami Jam keisti mūsų motyvus, pasirinkimus, priežastis ir mąstymą), tada ir mūsų išorinio krikščioniško gyvenimo dalis (statinys) kyla. Užėjus sunkumams, išorinio gyvenimo statinys nesugriūna, nes jį išlaiko mūsų vidus, kur ir buvo praktikuojamas Dievo žodis.

Neteisinga Dievo žodžio praktikos vieta labai dažnai yra suklupimo priežastis. Jei mes stengiamės lenktyniauti bažnyčios dydžiu, maldų ilgumu, susirinkimų dažnumu, įtikėjusių skaičiumi, paaukotomis sumomis ir veikla, tada mes praktikuojame Dievo žodį išorėje. Ši išorė gali neatlaikyti sunkumų ir vieną dieną sugriūti.

Kada Dievas kalba, jis kalba mūsų vidui ir skatina pirmiausia praktikuoti Jo žodį viduje. Velnias, siekdamas sustabdyti krikščionio dvasinį augimą, gundo jį įvairiomis idėjomis, skatindamas pakeisti Dievo žodžio praktikos vietą ir vidų išmainyti į išorę.

Tau Dievas senai kalba, todėl reaguok į Jo balsą ne savo išore, bet savo vidumi ir tu nustebsi, kaip gražiai kils į paviršių bei išsilaikys ir tavo matoma krikščioniško gyvenimo dalis.  Leisk jam keisti tavo motyvus, slapčiausias mintis ir pasirinkimus, tada krikščioniškas gyvenimas pavirs į gražų pastatą, kurio nesugriaus jokie sunkumai.



Kaip auga Tikėjimas ir Netikėjimas?

18/6/2019

 
​
Dievas dovanojo mums tikėjimą, per kurį mes galime pažinti/patirti/bendradarbiauti su Dievu.
  • II Petro 1:1 Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu.

Viešpats nieko nedaro be MŪSŲ tikėjimo. Ne mūsų charakteris, savybės ar geri darbai yra Dievo veikimo pagrindas, bet tikėjimas, veikiantis meile. Nėra kito instrumento, kurį Dievas naudotų mūsų gyvenime savo jėgos, šlovės ir malonės apreiškimui. Tačiau krikščionių tikėjimo praktika ir Dievo veikimo patyrimas yra labai nevienodas. Vieni patiria daug su Dievu, kiti – ne. Tai nepriklauso nuo mūsų sugebėjimų, išmoktų formulių ar principų. Tai priklauso nuo MŪSŲ tikėjimo arba netikėjimo.  

Tiek tikėjimas, tiek ir netikėjimas gali augti, didėti arba mažėti ir silpnėti. Jei šiandien tu turi didelę ir plačią tikėjimo praktiką ir pažįsti Dievo veikimą, tu gali pažinti daugiau, nes tavo tikėjimas gali augti. Lygiai taip pat yra ir su netikėjimu. Jei šiandien tu abejoji ir neišreiški tikėjimo Dievu taip, kaip gali šiandien, rytoj šis netikėjimas bus didesnis, o Dievo patyrimas ir veikimas bus silpnesnis ir tolimesnis. Taigi, kokie yra pagrindiniai tikėjimą ir netikėjimą auginantys dalykai? Evangelijoje pagal Joną Jėzaus atsakymai į netikinčių jo šeimos narių (brolių) bei kitų žydų klausimus atskleidžia, kas augina tikėjimą ir, kodėl kartais jis neauga.  

Picture

KUO MATINASI DIEVO PAŽINIMO TROŠKULYS?

26/4/2019

 
Picture
Vienas iš dažniausiai šiandien krikščionių užduodamų klausimų yra: kaip ne tik išlaikyti Dievo pažinimo troškulį, bet ir jį padidinti? Labai dažnai nutinka, kad Viešpaties pažinimo troškulį greitai nustelbia ir užgožia kasdienybė, buitis bei drungna dvasinė aplinka, kurioje mes gyvename. Ryškiai ir stipriai sužibėjęs Dievo pažinimo troškulys gausios krikščioniškos konferencijos metu ar dalyvaujant įžymių Dievo vyrų tarnavimuose, jau po kelių dienų pradeda blėsti ir mažėti. Kodėl taip vyksta?
 
Viena iš esminių priežasčių yra ta, kad dvasiniam troškuliui reikalingas maistas. Kaip žmogus be maisto negali išgyventi, taip ir dvasinis troškulys be maisto negali išsilaikyti ir augti. Dvasinis troškulys nėra ypatinga Dievo dovana ar savaime atsirandantis dalykas. Dvasinis troškulys auga ir stiprėja priklausomai nuo maisto, kuriuo maitinasi. Taigi, kuo maitinasi Dievo pažinimo troškulys ir kaip jis auga?

Pats troškimas be motyvų neegzistuoja. Nėra tokio troškimo, kuris nesitiki kažką gauti. Dvasinis troškimas visada vaikšto kartu su motyvacija kažką gauti. Kaip fiziniame pasaulyje gyvenimas juda priklausomai nuo mūsų troškimų kažką gauti (gauti naujų daiktų, pinigų, pamatyti, pajausti), taip ir dvasinis troškimas yra susietas su motyvu kažką gauti iš Dievo. Kada krikščionis nieko negauna ir nebesitiki nieko gauti iš Dievo, jo dvasinis troškulys pradeda mažėti, o tikėjimas virsta ritualų ir tradicijų laikymusi. Dievo žodyje mes pastebime tris pagrindinius dvasinio troškulio patiekalus, kuriais maitindamasis krikščionis ne tik, kad gali išlaikyti dvasinį troškimą, bet ir jį auginti. Taigi, trys pagrindiniai dvasinio troškimo patiekalai:
 
1.      Pažinimas to, ką jau mes gavome iš Dievo ir ką Jis jau padarė dėl mūsų. Beveik visi apaštalų laiškai krikščioniams prasideda nuo aiškinimo, ką mes gavome iš Dievo. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams siekia parodyti, ką Dievas dėl jų jau padarė ir davė bei meldžiasi, kad jų širdies akys būtų apšviestos ir jie pažintų, kokius turtus Viešpats paslėpė jų širdyse. Jei krikščionis nežino, nesistengia suprasti ir ignoruoja tai, ką Dievas jau padarė jo gyvenime bei dovanojo jam Kristuje, jis iš savo dvasinio raciono pašalina labai svarbų patiekalą, ko pasėkoje dvasinis troškimas pradeda mažėti. Skaitydami Psalmes galime pastebėti, kaip dažnai ten prisimenami galingi Dievo darbai ir padaryti stebuklai. Tai ypač padeda išlaikyti Dievo troškimą sunkiu metu.
 
  • Efeziečiams 1:15-19 Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai.
 
2.      Lūkestis gauti kažką iš Dievo ateityje. Tai labai svarbus dvasinio troškimo patiekalas. Šiandien nemažai krikščionių yra susikoncentravę į gyvenimą žemėje ir nežino, ką Dievas jiems yra paruošęs danguje. Mąstymas apie dangiškus dalykus ir šlovingo gyvenimo lūkestis  tampa nepopuliaria ir nepraktiška tema. Juk, kam pažinti ir siekti to, kas bus tik ateityje? Bus taip, kaip bus, svarbiausia yra tai, kas dabar... Tačiau Naujasis Testamentas skatina ne paviršutiniškai, bet tiksliai ir aiškiai suprasti tai, kas mūsų laukia ateityje.  Šis lūkestis sustiprina Dievo pažinimo troškulį ir jį išlaiko net sunkiausiose aplinkybėse.
 
  • Filipiečiams 3:20 Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus,
 
3.      Vienas iš svarbiausių ir būtiniausių Dievo pažinimo patiekalų yra šiandien vykstantis praktinis Dievo pažinimo patyrimas. Jei krikščionis neturi šiandienos patyrimo su Dievo, bet gyvena vien tik praeitimi ar ateitimi, tokių patiekalų ilgai neužtenka. Biblija rašo, kad šiandien yra laikas, kada Dievas atsako į maldas, veda, moko ir padeda. Kada krikščionis nustoja patirti asmeninius santykius su Dievu ir nebegauna ar nepriima iš Jo dovanų, pagalbos ir atsakymų ŠIANDIEN, jo gyvenimas tampa nuobodus, o dvasinis troškimas  - užgesta.  Krikščionio nemaitina kitų Dievo vaikų patyrimai, atsakymai į maldas, stebuklai ar praktinis Dievo pažinimas. Daugiausia vitaminų ir kalorijų dvasiniam troškimui suteikia, būtent, kasdieninis ir dabar vykstantis patyrimas su Dievu. Net ir menkiausias atsakymas, smulkmena ar sutapimas pakelia dvasinę motyvaciją, o dvasinis troškimas pradeda sparčiau augti.
 
  • II korintiečiams 6:2 Nes Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu ir išgelbėjimo dieną Aš padėjau tau“. Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena!
 
 Taigi, Dievo pažinimo troškulys, vaikščiodamas su motyvu kažką gauti iš Dievo, nuolat turi maitintis šiais trimis patiekalais:
·       tai, ką gavau,
·       tai, ką gaunu,
·       tai, ką gausiu.


TIKRO DŽIAUGSMO ŠALTINIAI

24/2/2019

 
Picture
 
Viena iš pagrindinių atgimusio krikščionio savybių yra džiaugsmas. Tačiau šiandien labai dažnai autentiškas antgamtinis krikščioniškas džiaugsmas yra supainiojamas su žmogišku ir natūraliu džiaugsmu. Žmogiškas džiaugsmas yra gera ir naudinga mūsų gyvenimo emocija ir savybė, tačiau tai nėra džiaugsmas, apie kurį kalba Jėzus ir apie kurį rašo savo laiške Romiečiams apaštalas Paulius.  Net nebūnant krikščionimi įmanoma ir naudinga turėti humoro jausmą, džiaugtis ir juoktis. Tai pagerina gyvenimo kokybę ir santykius su aplinkiniais. Tačiau tai nėra pastovus džiaugsmas. Kartais krikščionys norėdami parodyti, kad jie turi džiaugsmą, stengiasi kuo ilgiau išlikti geros nuotaikos, šypsotis ir juoktis, tačiau grįžę vakare namo jau būna pavargę nuo tokio džiaugsmo ir „ilsisi“ nuo jo. Žmogiškas džiaugsmas ankščiau ar vėliau praeina, tačiau Naujasis Testamentas kalba apie džiaugsmą, kuris nesibaigia. Kaip įmanoma pastoviai džiaugtis esant įvairioms (lengvoms ir sunkioms) gyvenimo  aplinkybės, juk net veido raumenys pavargsta nuo ilgo juoko ir šypsenos.

Apaštalas Paulius išskiria tris autentiško krikščioniško džiaugsmo šaltinius. Tikras džiaugsmas atpažįstamas ne pagal šypsenos dydį ar gerą nuotaiką, bet pagal jo šaltinį. Laiške Romiečiams apaštalas Paulius parodo 3 esminius tikro antgamtinio džiaugsmo šaltinius.
 
1.    Džiaugsmas Dievo šlovės viltimi. Vienas iš tikro džiaugsmo šlaitinių yra ateityje apsireikšiančios Dievo šlovės laukimas. Mes džiaugiamės ne tuo, ką matome dabar, bet tuo, ką viliamės išvysti ateityje. Todėl šis džiaugsmas nėra natūralus.  Kiekvienas krikščionis svajoja apie Dievo šlovę ir viliasi ją išvysti. Ši viltis suteikia neapsakomą, pastovų ir tikrą džiaugsmą krikščionio viduje, kuris reiškiasi ne plačia šypsena, bet žinojimu ir supratimu apie ateityje mūsų laukiančią Dievo šlovę. Laukdami ir vildamiesi susitikti su Jėzumi, mes turime tikrą džiaugsmą, kurio negali pavogti, nei sunkumai, nei problemos, nei bloga nuotaika.

Romiečiams 5:2. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.

2.    Džiaugsmas sielvartais. Tai bene prieštaringiausias ir sunkiausiai suprantamas džiaugsmo šaltinis. Kaip galima džiaugtis sielvartais? Kartas krikščionis bandydamas „įgyvendinti“ šią Šventojo Rašto eilutę, gali apsimestinai šypsotis ir „sukandęs dantis“ džiaugtis sielvartais ir sunkumais, tačiau vėliau pat save pagauna beveidmainiaudamas. Apaštalas Paulius rašo, kad šį džiaugsmą suteikia ne patys sielvartai, bet ŽINOJIMAS, kokią naudą jie suteikia krikščioniui. Tik SUPRASTI sunkumai gali teikti džiaugsmą. Tada sielvartai yra ne išmetami  į šiukšlių dėžę, bet priimami, suprantant, kad jų pagalba mūsų gyvenime sustiprėja Dievo viltis ir teisingi lūkesčiai. Tai vidinis džiaugsmas, kuris supranta ir mato ne pačius sielvartus, bet tai, kas slepiasi už jų.

Romiečiams 5: 3-5 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
 
3.    Džiaugsmas Dievo charakteriu.  Dar vienas iš tikro džiaugsmo šaltinių yra Dievo charakterio ir širdies motyvų pažinimas. Apaštalas Paulius atskleidžia Dievo širdį ir tikrus meilės motyvus, kuriuos Dievas įrodė išgelbėdamas mus, mums dar esant nusidėjėliams, silpniems ir priešiškai nusiteikusiems. Mums džiaugsmą suteikia Dievo malonė, kuri sutaikino mus su Dievu, mums būnat nevertiems. Džiaugsmas Dievo charakteriu ir gerumu suteikia milžiniškų jėgų gyventi tikėjimu.
 
Romiečiams 5: 11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.

​Šie  tikro džiaugsmo šaltiniai krikščioniui suteikia vidinį pasitenkinimą, žinojimą ir jėgas, kurie visi kartu gali būti sujungti į vientisą paketą pavadinimu „džiaugsmas“. Todėl nepaisant, kaip tau dabar yra sunku ar lengva, esi geros ar prastos nuotaikos, su problemomis ar be jų, tu gali pastoviai džiaugtis.  
​
Filipiečiams 4:4 Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!

​

PAKELIUI Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ

2/1/2019

 
Picture
Krikščioniškame pasaulyje baigiantis metams beveik kiekviena bendruomenė ar pavienis krikščionis ieško bei laukia iš Dievo konkrečių nurodymų, pranašysčių, regėjimų ir vizijų dėl ateinančių metų.  Naujas laikas slepia ir siūlo kiekvienam krikščioniui NEŽINOMYBĘ. Nepaisant, kad Dievas atveria ir parodo, kur eiti ir kas laukia ateityje, Jis neatskleidžia detaliai savo planų ir neparodo iškart konkrečių žingsnių, bet palieka mus veidas į veidą prieš NEŽINOMYBĘ. Kai kurie krikščionys metų sandūroje praleidę laiką maldose ir pasninkuose ir negavę didelių apreiškimų, vizijų ir regėjimų, nusivilia ir pasilieka senoje dvasinėje aplinkoje, galvodami, kad Dievas nedavė konkrečių apreiškimų dėl jų nepakankami ištobulinto charakterio ar nesugebėjimo naudotis dvasinėmis dovanomis.  

Tačiau Viešpats trokšta, kad mes pasitikėtume Juo.  Būtent taip, kaip mes reaguojame į nežinomybę, nepatirtus ir naujus dalykus, parodo mūsų širdies patikėjimą Dievu ir atkleidžia, kaip mes išmokome pamokas praėjusių metų dykumos laikotarpyje.  Praeitis mums visada tampa dykuma, nes ji pasitraukia į šoną ir daugiau mūsų negaivina ir neatšviežina, o ateitis su nežinomybe yra, tarytum, neatrasta Pažado žemė, į kurią Dievas mus kviečia žengti, neparodydamas iškart konkrečių detalių ir planų.  
 
Tai labai panašu į Senajame Testamente aprašytą žvalgų pasiuntimą į Pažadėtąją žemę. Mozę pasiuntė dvylika žvalgų ištirti ir apžiūrėti Pažadėtąją žemę. Žvalgų siuntimo tikslas nebuvo skirtas atnešti Pažadėtosios žemės vaisių, bet parodyti, kaip giminių lyderiai reaguos į naujus ir nežinomus dalykus. Nežinomybė žmogui sukelia didžiausią baimę, todėl būtent pakeliui į naujus dalykus, žmogui reikalingas pasitikėjimas Dievu. Taip, kaip šeimoje vyras, bendrovėje – direktorius, šalyje – prezidentas, bendruomenėje – lyderiai, bažnyčioje  - pastoriai reaguoja į nežinomybę, apsprendžia ir visos šeimos, įmonės ar bendruomenės judėjimo kryptį.

Siųsdamas žvalgus apžiūrėti Pažadėtąją žemę, Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti, kokie sunkumai ir kliūtys laukia kelyje į Dievo pažadus. Jis neignoravo ir neslėpė nežinomybėje pasislėpusių sunkumų ir kliūčių, bet priešingai – liepė įvertinti ir papasakoti, kokie ten miestai ir tautos gyvena.

Skaičių 13: 17-20 Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: „Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus, apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug; ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne;  ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių“. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės.
 
Dažnai krikščionys lengvabūdiškai reaguoja į Dievo pažadus ir galvoja, kad į nežinomybę ir naujus dalykus bus einama linksmai, lengvai, su nuotykiais ir aiškiomis bei konkrečiomis instrukcijomis, tačiau Viešpats nori, kad kelyje į nežinomybę mes aiškiai ir tiksliai sau įvardintume kliūtis ir sunkumus, su kuriais susidursime.

Tačiau Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti ir gerus dalykus, kurie laukia Pažadėtoje žemėje: kokia ten dirva, žemė, vaisiai ir gamta. Būtent, teritorijose apsuptose kliūčių ir sunkumų, slepiasi didžiausi Dievo palaiminimai, kurie yra tokie dideli, kad gali palaiminti visą tautą.

Krikščionio pasitikėjimas ir užtikrintumas nėra ateityje, pranašystėse, detaliose instrukcijose ar planuose, bet Dieve, o Dievas, siekdamas išlaikyti mus šiame pasitikėjime parodo save, bet paslepia detales, todėl krikščioniui nereikia bijoti naujų ir nežinomų dvasinių teritorijų, nes pergalei užteks tik Dievo.

<<Previous
Forward>>
Powered by Create your own unique website with customizable templates.
  • PRADŽIA
  • KNYGOS
  • SKAITINIAI
  • DIENOS MINTYS
  • PAMOKSLAI
  • KONTAKTAI
  • NUORODOS
  • ENGLISH