 Kaip jau minėjome pirmoje šios temos dalyje, Jėzaus mokiniai perėjo tris mokinystės etapus: 1) mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus; 2) mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių; 3) mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. Kiekvienas mokinystės etapas turėjo skirtingas pamokas ir tikslus. Dabar apžvelgsime, ko Jėzus mokė antrajame mokynystės etape, t.y. po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų.
1. Viena iš svarbiausių ir pagrindinių šio etapo pamokų, buvo mokymasis tikėti. Iki pat Jėzaus mirties ant kryžiaus mokiniai vaikščiojo kartu su Jėzumi ir buvo įpratę, esant bet kokiai problemai ar klausimui, kreiptis tiesiai Jėzų. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus nepuolė iškart pasirodyti visiems mokiniams, bet, tarytum, vengė ir „šykščiai“ dalino savo prisikėlimo liudijimą. Viešpats stengėsi kiek įmanoma mažiau pasirodyti mokiniams ir siekė išmokyti juos priimti prisikėlimo žinią tikėjimu, t.y. per kitus žmones.
Iš pradžių Jėzus pasirodė moterims, kurios papasakojo apie prisikėlusį Jėzų kitiems mokiniams. Tačiau jiems neatrodė įtikinama tikėti kelių moterų liudijimu. Juk priimti emociškai nestabilių moterų liudijimą vargu ar yra išmintinga? Vėliau apaštalams buvo pasiūlyta patikėti kitų mokinių, ėjusių į Emausą, liudijimu, bet ir tai jiems neatrodė įtikinama. Galiausiai Jėzus pasirodė visiems apaštalams ir priekaištavo dėl jų netikėjimo.
Pagrindinis šios pamokos tikslas buvo išmokyti mokinius tikėti ne akimis, bet išgirsta žinia, atėjusia per neišvaizdžius ir silpnus žmones. Jėzus atskleidė vieną iš pagrindinių palaiminimų, sakančių, kad tikėjimas nematant yra didesnis palaiminimas, nei tikėjimas pamačius stebuklą.
2. Dar viena iš esminių šio etapo pamokų buvo Jėzaus troškimas išmokyti mokinius pamiršti praeitį. Daugelis praeityje patirtų dalykų mus slegia ir vargina. Prisiminimai apie nuodėmes, klaidas ir sunkumus įkalina nemažai krikščionių į gyvenimą šiapus kryžiaus, t.y. nematant prisikėlimo iš mirusiųjų. Tačiau Jėzus siekia išmokyti mus į praeitį žvelgti per prisikėlimo iš mirusiųjų akinius. Kada mes tikėjimu priimame naują gyvenimą ir naują ateitį, tada įgauname jėgų ne tik pamiršti praeities klaidas, bet ir suprantame, kad tos klaidos ir nesėkmės išėjo mums į gera. Taip atsitiko ir Jėzaus mokiniams, kurie visi paliko Viešpatį pačią sunkiausią valandą ir patyrė milžinišką tikėjimo pralaimėjimą. Be prisikėlimo iš mirusiųjų šis pralaimėjimas būtų kertinis. Tačiau prisikėlęs Jėzus parodė, kad Jis ne tik, kad nepriekaištauja, neprisimena ir nemanipuliuoja mokinių praeitimi, bet priešingai – sustiprina ir nukreipia jų žvilgsnį į ateitį.
3. Dar viena pamoka, kurios Jėzus išmokė savo mokinius po prisikėlimo iš mirusiųjų, buvo mokinių proto atvėrimas teisingam Dievo žodžio supratimui. Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų atveria mūsų širdies akis teisingai suprasti Dievo žodį. Kiekvienas, kuris Dievo žodį skaito moralės, naudingų patarimų, instrukcijų, įstatymo ar savęs tobulinimo akimis, nesupranta Dievo žodžio, o to pasėkoje nemato Biblijoje gyvo asmens Jėzaus. Tik žinios apie Jėzaus prisikėlimą priėmimas ir tikėjimas, atveria širdies akis suprasti Dievo žodį teisingai. Teisingas Dievo žodžio supratimas viską sustato į savo vietas ir atneša mūsų širdims aiškumą ir paprastumą. Prisikėlęs Jėzus atvėrė mokiniams protą raštams išmanyti.
4. Dar viena pamoka, kurią išmoko mokiniai po Jėzaus prisikėlimo, buvo džiaugsmas. Mokiniai išmoko džiaugtis Viešpačiu. Džiaugsmas buvo Jėzaus prisikėlimo iš mirties priežastimi. Mokiniai džiaugėsi ne darbais, praeitimi, ar savo charakteriu, bet prisikėlusiu Jėzumi, kuris tapo jų ateities garantu. Tai yra tikras džiaugsmas, kurio moko Jėzus prieš įgalindamas mus tarnauti. Šis džiaugsmas nesiremia mūsų pasiekimais, ištobulintu charakteriu, praeities klaidomis ar kitais dalykais. Jis remiasi į neišsemiamą ir nesibaigiantį šaltinį – prisikėlusį iš mirties Jėzų, kuris savo rankoje laiko gyvenimo ir mirties raktus.
Taigi antrajame mokinystės etape, Jėzaus mokinai išmoko tikėti nematant, pamiršti praeitį, žvelgti į Bibliją priskėlusio Jėzaus akimis (t.y. matyti Biblijoje asmenį, o ne raidę) ir džiaugtis Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį. Šios pamokos yra tarnavimo pagrindas ir priežastis. Trečiojo mokinystės etapo pamokas apžvelgsime sekančioje dalyje.  Kada Jėzus po krikšto Jordano upėje ir Šventosios Dvasios nužengimo pradėjo savo tarnavimą žemėje, pirmas dalykas, ką Jis padarė, tai pakvietė savo kelyje sutiktus žmones tapti Jo mokiniais. Nuo šio momento Jėzų visada lydėdavo būrelis mokinių. Nors žmonių skaičius aplink Jėzų tai padidėdavo, tai sumažėdavo, aplink Jį visada būdavo mokiniai. Jėzus vaikščiodamas po Izraelį, mokydavo visus žmones, tačiau Jo mokiniai buvo tie, kurie praktiškai reaguodavo į Jėzaus mokymą. Kiekvienas mokymas turi savo tikslą dėl kurio pamokslaujamas ir skelbiamas Dievo žodis. Jėzaus mokiniai savo gyvenime patyrė tris mokinystės etapus, iš kurių kiekvienas turėjo savo tikslus. 1. Mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus 2. Mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių 3. Mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. Pirmajame mokinystės etape Jėzus skelbė GERĄJĄ NAUJIENĄ ir siekė mokyti žmones suprasti ir priimti šią žinią. Taigi, kokią Gerąją Naujieną Jėzus skelbė ir mokė žmones laikotarpyje iki savo mirties ant kryžiaus? 1. Kalbėdamas palyginimus, aiškindamas, mokydamas ir pamokslaudamas Dievo žodį, Jėzus siekė parodyti, kad Dievas dabar yra prieinamas kiekvienam, kad Jį galima matyti ir suprasti. Tai buvo GEROJI NAUJIENA Izraelitams, gyvenantiems po įstatymu, kuris skelbė, kad Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, kad Jo neįmanoma pamatyti ir suprasti. Tačiau Jėzus troško išmokyti žmones, kad per Jį Dievas dabar yra PRIEINAMAS ir SUPRANTAMAS kiekvienam.
2. Jėzus mokė žmones suprasti, kad dabar išgelbėjimas ir bendrystė su Dievu yra kiekvieno žmogaus atsakomybė ir privilegija. Jis atsakomybę ir Dievo prieinamumą nuo tautos, bendruomenės ar grupės žmonių perkėlė į asmeninį lygį, parodydamas, kad kiekvienas dabar gali matyti, prieiti, suprasti ir patirti santykį su Dievu asmeniškai. Nuo šiol žmogus negali būti įkalintas tėvų, šeimos, tautos ar visuomenės nenoro ar nesugebėjimo pažinti Dievą. Dabar šis pažinimas yra prieinamas kiekvienam, todėl Jėzus kviečia eiti siauru keliu, kuriame yra vietos tik vienam asmeniui. Dievo pažinimas ir santykis tampa ASMENIŠKAS. Izraelitams tai taip pat buvo GEROJI NAUJIENA, nes jie buvo įpratę, kad Dievas kalba tik per karalius, teisėjus, pranašus ir kunigus. Dabar ši privilegija ir galimybė tapo prieinama kiekvienam asmeniškai.
 Kiekvieną žmogų žemėje Dievas asmeniškai šaukia ir kviečia priimti Jėzų Kristų, kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Šis kvietimas visada būna vardinis. Kada žmogus reaguoja ir priima šį kvietimą, parodydamas tikėjimą konkrečiu veiksmu, savo širdyje jis gauna asmeninį Dievo liudijimą ir įtikinimą, kuriuo Dievas suteikia nenuginčijamą vidinį įrodymą apie tai, kad Jėzus Kristus yra tiesa, kelias ir gyvenimas.
I Jono 5:10 Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, tas Jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kuriuo Dievas paliudijo apie savo Sūnų. Panašiai Dievas veikia ir tolimesniame krikščionio gyvenime. Kiekvienam krikščioniui Jis turi parengęs specifinį pašaukimą bei unikalų gyvenimo planą. Viešpats atskleidžia savo valią mums naudodamas vidinį liudijimą ir įtikinimą. Tačiau šiandien tarp krikščionių yra daug įvairių įtikinimų ir „Dievo pašaukimų“, kurie yra prieštaringi, neveikiantys arba neišsipildantys. Tada kyla klausimas: iš kur ateina vidinis įtikinimas? Kiekviena Dievo iniciatyva, kvietimas ar pašaukimas keisti gyvenimo kryptį, tarnauti ar daryti kitus darbus, prasideda nuo Šventosios Dvasios įtikinimo. Vis dėlto, ne visi mūsų širdyje esantys įtikinimai yra iš Dievo. Vidinis įtikinimas gali ateiti iš šių skirtingų šaltinių: 1. Įtikinimas, ateinantis iš savo paties žmogiškų norų ir troškimų. Tai vienas iš populiariausių ir ypač įtikėjimo pradžioje naudojamų įtikinimo šaltinių. Krikščionio noras būti apaštalu, pranašu, dalyvauti tam tikruose projektuose, daryti tam tikrus darbus, gali ateiti iš jo paties didelių norų ir pageidimų, kurie remiasi senojo žmogaus prigimtimi ir yra inicijuoti paslėptų motyvų, tokių, kaip: išdidumas, noras tapti kažkuo žmonių akyse, nepilnavertiškumas, praeityje patirti vidiniai sužeidimai, pavydas, savanaudiškumas ir garbės troškimas. Vidinis įtikinimas, ateinantis iš šio šaltinio, gali būti įkvepiantis ir naudoti krikščionišką terminologiją, pavyzdžiui: „aš degu troškimu būti pastoriumi“, “man patinka tarnauti“, „jaučiu vidinį paskatinimą kurti bažnyčią“ ir t.t. Dievas nepildo senojo žmogaus troškimų ir tokį krikščionį veda per vidinę dykumą, kurioje ilgai neatsakyti ir neišsipildę kūniški troškimai miršta, o krikščionis tampa laisvu nuo paties savęs.
2. Įtikinimas, ateinantis iš aplink esančių žmonių. Į šio įtikinimo spąstus dažnai pakliūva nuoširdūs krikščionys, kurie nėra laisvi nuo žmonių nuomonės (ypač nuo geros ir palankios žmonių nuomonės). Aplink krikščionį gali būti žmonės, kurie skatins jį tam tikrai veiklai, sprendimams ir darbams, kuriems jis nėra pašauktas. Jei aplink tave šimtas žmonių sakys, kad tu turi atidaryti bažnyčią, išvažiuoti pamokslauti į kitą šalį ir palikti šeimą, tapti labdaringos organizacijos vadovu ir panašiai, tai nereiškia, kad tu tam esi pašauktas ir, kad šis įtikinimas yra iš Dievo. Paprastai tokiose situacijose krikščionis patiria prieštaravimą tarp savo vidaus ir žmonių „nuoširdaus spaudimo“. Jei krikščionis pasiduoda mandagumui, racionalumui ir žmonių nuomonei, jis viduje pradeda “tikėti“ ne Dievu, bet žmonėmis ir tampa žmonių vergu, besistengiančiu įtikti ir pataikauti tiems, kurie ir paskatino jį tam tikram tarnavimui. Viešpats išlaisvina krikščionį nuo žmonių nuomonės patraukdamas šiuos „balsus“ ir leisdamas nusivilti žmonėmis, kurie atsiradus sunkumams, pakeičia nuomonę ar pasitraukia.
3. Įtikinimas, ateinantis iš Šventosios Dvasios. Iš pradžių šį įtikinimą sunku atskirti nuo prieš tai aprašytų dviejų. Įtikinimas iš Šventosios Dvasios išryškėja po sunkumų, žmonių nuomonės pasikeitimo, klaidų ir išbandymų.
Po šios patirties jis ne tik, kad nepradingsta, bet dar labiau sustiprėja. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo apie savo sunkumus ir tikėjimo praktiką, kuri atvedė prie stipraus įsitikinimo Dievo meile. Šis įtikinimas buvo išryškintas įvairiausių išbandymų ir sunkumų.
 Kada žmogus gręžiasi nuo tamsos į šviesą ir priima Jėzų Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją bei atiduoda savo gyvenimą Jėzui, jis tampa išgelbėtu per malonę. Nuo šio momento kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas nebėra išgelbėjimas, bet vaisingumas, kuris yra dvasinio augimo pasekmė. Dvasinis augimas nėra tikslas, tačiau jis veda į tikslą – dvasinius vaisius, kurių laukia Viešpats. Krikščionio vaisingumas apreiškia Kristų ir pašlovina Dievą, todėl velnio pagrindinis tikslas yra sustabdyti krikščionio dvasinį augimą ir neleisti, kad Dievo šlovė per vaisingumą būtų apreikšta krikščionio gyvenime.
Dvasinio augimo pagrindas yra tai, ką krikščionis JAU GAVO iš Dievo ir tai, ką jis JAU DARO bei tai, kaip jis JAU GYVENA. Velnias krikščioniui siūlo savo idėjas, schemas ir pagundymus, siekdamas krikščionį patraukti iš dvasinės teritorijos, kurioje krikščionis jau turi, jau daro ir jau gyvena, į vietą, kurioje krikščionis dar neturi. Jėzus prieš savo mirtį mokiniams akcentavo ne tai, ko jie neturi ar ką jiems reikės daryti, bet įsakė jiems PASILIKTI Jame.
Žodis pasilikti reiškia - toliau tikėti tuo, kuo jau tikime, toliau būti tais, kuo jau esame, toliau daryti tai, ką jau darome, naudoti tai, ką jau turime. Tik toks požiūris įgalina krikščionį augti ir nešti dvasinius vaisius. Velnias naudoja šias pagrindines mąstymo schemas siekdamas atitraukti krikščionį nuo dvasinio augimo:
 Dievas krikščionio gyvenime veikia pagal jo dvasinę brandą ir siekia, kad kiekvienas iš mūsų pasiektumėme Kristaus pažinimo brandą. Tačiau kas yra dvasinė branda? Pasaulyje branda siejama ne tik su gerai išvystytu fiziniu kūnu, bet ir su žmogaus vidumi, o ypač su jo mąstymu. Pavyzdžiui, galime sutikti fiziškai subrendusį žmogų, bet su „atsilikusiu“ mąstymu ir priešingai – vidurinės mokyklos nebaigusį jaunuolį, tačiau mąstantį ir gyvenantį taip, kaip suaugusieji. Panašiai yra ir dvasiniame gyvenime. Pagrindinis dvasinės brandos požymis nėra tai, kiek metų krikščionis tiki ar, kaip ilgai lanko bažnyčią. Dvasinės brandos pagrindinis rodiklis yra krikščionio mąstymas ir šį mąstymą atspindinti gyvenimo praktika.
I korintiečiams 14:20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu – subrendę. Taigi, kokie yra pagrindiniai brandaus krikščionio mąstymo bruožai? Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams atkleidžia pagrindinius brandaus krikščionio mąstymo bruožus. Filipiečiams 3:15 Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime 1. Brandaus krikščionio mąstymas turi tikslą. Kaip pasaulyje vaikai gyvena savo malonumui (valgo, miega, žaidžia) ir nori užaugti, taip ir dvasiniai kūdikiai gyvena “dvasiniais malonumais”, siekia dvasinių pergyvenimų, pranašysčių ir stebuklų bei nori tapti didingais Dievo tarnais. Dvasiniai kūdikiai dar nežino, koks yra jų gyvenimo tikslas, kuriam jie yra pašaukti. Filipiečiams 3:14 veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. 2. Brandus mąstymas supranta, kas yra dovana ir kas yra apdovanojimas. Dievo įvykdytas žmonių išgelbėjimas per Jėzų Kristų yra dovana, kurios mes neužsitarnavome ir nenusipelnėme. Ji duodama kiekvienam, kuris priima Jėzaus Kristaus auką už savo nuodėmes. Amžinasis gyvenimas nėra apdovanojimas, bet dovana. Tačiau amžinojo gyvenimo kokybė yra apdovanojimas, į kurį veržiamės ir kurio siekiame. Filipiečiams 3:14 veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. 3. Brandus mąstymas supranta, kaip gaunamas apdovanojimas. Apaštalas Paulius rašo, kad jis siekia apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Apdovanojimas nėra atsitiktinai surastas daiktas ar nelaukta dovana. Apdovanojimas yra įteikiamas po pasirengimo ir kovos. Apdovanojimas nėra gaunamas – jis yra laimimas. Tai, kad Dievas mus myli ir dovanojo mums amžiną išgelbėjimą nėra galutinė stotelė, bet kelias, kuriuo mes pašaukti eiti. Dievo pažinimo prizas ir amžinojo gyvenimo kokybė yra iškovojama su malone, kuri veikia tuose, kurie bėga į tikslą ir siekia šio apdovanojimo. Brandus krikščionis supranta, kad jo gyvenime bus sunkumu, nusivylimų, suklūpimų ir nevertina jų, kaip Dievo atitolimo, nemalonės ar klaidos. Dvasiniams kūdikiams būdingas mąstymas „jei tu Dievo valioje - viskas klostosi „kaip sviestu patepta““. Tačiau brandumas žino, kad sunkumai šiame kelyje yra neišvengiami. Jie yra pergalės šaukliai, kuriuos įveikus, laimimas prizas. 4. Brandus mąstymas supranta, kad apdrovinimas dar nėra pasiektas. Brandus krikščionis nenusivilia ir nedepresuoja dėl to, kad apdovanojimas dar nėra pasiektas. Jis niekada nepasitenkina, nei pasiektais rezultatais, nei patirtais dvasiniais pergyvenimais. Brandus mąstymas įsitikinęs, kad tai, kas yra priešakyje yra daugiau už tai, kas yra šiandien. Todėl brandus krikščionis nesustoja ir nesipuikuoja savo darbais ar pasiekimais. 5. Brandus mąstymas supranta, koks yra apdovanojimo gavimo procesas. Filipiečiams 3:13-14 Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.
Filipiečiams 3: 15 Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš.  Kiekvienas krikščionis nori, kad jo gyvenimas būtų gražus, vaisingas ir pilnas Dievo šlovės. Dievas taip pat to nori, tačiau Jis trokšta, kad mūsų gražus, vaisingas ir pilnas Dievo šlovės gyvenimas būtų pastovus, stabilus ir atsparus sunkumams, problemoms, aplinkybėms ir įvairiems trikdžiams. Dievui labiau rūpi ne namo dydis ir grožis, bet jo ATSPARUMAS.
Jėzus kiekvieno krikščionio gyvenimą lygina su namu, kurį statome. Evangelijoje pagal Luką Jėzus pateikė palyginimą apie išmintingą ir neišmintingą statytojus. Tai palyginimas apie du krikščionis, kurie stato savo gyvenimą. Jie abu pastato namus, tačiau vieno iš jų namas po sunkumų sugriūna, o kito – ne. Kodėl kartais krikščioniško gyvenimo namas sugriūna?
Šiandien daug akcentuojama, kaip svarbu girdėti Dievo balsą. Tai tapo beveik visų krikščionių labiausiai trokštamų pamokslų, mokymų ir seminarų tema. Daugelis su pavydu stebi Dievo vyrus ir moteris, kurie aiškiai girdi Dievo balsą ir siekia išmokti to paties. Tačiau Naujajame Testamente pamokymų, instrukcijų ir pamokslų apie tai, kaip girdėti Dievo balsą nėra. Jėzus palyginime apie avis, pasakė, kad kiekviena avis (t.y. iš aukšto atgimęs krikščionis) girdi Jo balsą. Taip pat ir šiame palyginime, abu namo statytojai girdėjo Dievo žodį, t.y. problemos su Dievo balso girdėjimu ar su tuo, kad Dievas nekalba, nėra. Pagrindinė stabilaus ir ištveriančio sunkumus krikščioniško gyvenimo paslaptis yra Dievo žodžio praktika. Tačiau nemažai iš mūsų paprieštarautume sakydami, kad kartais, nepaisant dažno tarnavimų lankymo, pamokslų klausimo, maldų, gerų darbų ir veiklos, krikščioniškas gyvenimas netampa atsparus sunkumams. Kodėl? Pagrindinė to priežastis yra neteisinga Dievo žodžio praktikos vieta. Šiame palyginime Jėzus parodė, kad stabilaus ir sunkumus išlaikančio krikščioniško gyvenimo pamatas NĖRA Dievo žodis, bet Dievo žodžio praktika teisingoje vietoje. Fariziejai praktikavo Dievo žodį labai kruopščiai, bet tai darė išorėje, tuo tarpu Jėzus akcentavo, kad išmintingas statytojas kasasi gilyn ir Dievo žodį praktikuoja viduje. Dievo žodžio praktika, nukreipta tik į išorę, yra labai sunki. Tada neaišku, kiek melstis, kaip tarnauti, kur eiti, kiek pasninkauti, kiek aukoti ir ką daryti. Dievo žodžio praktika viduje yra lengva, nes ji kalba ne „ką daryti“, bet „kuo tikėti“. Dievo žodis praktikuojamas mūsų viduje, bet ne išorėje. Išorė yra tik Dievo žodžio praktikos atspindys. Kada mes girdime Dievo žodį ir jį praktikuojame savo viduje (t.y. leisdami Jam keisti mūsų motyvus, pasirinkimus, priežastis ir mąstymą), tada ir mūsų išorinio krikščioniško gyvenimo dalis (statinys) kyla. Užėjus sunkumams, išorinio gyvenimo statinys nesugriūna, nes jį išlaiko mūsų vidus, kur ir buvo praktikuojamas Dievo žodis. Neteisinga Dievo žodžio praktikos vieta labai dažnai yra suklupimo priežastis. Jei mes stengiamės lenktyniauti bažnyčios dydžiu, maldų ilgumu, susirinkimų dažnumu, įtikėjusių skaičiumi, paaukotomis sumomis ir veikla, tada mes praktikuojame Dievo žodį išorėje. Ši išorė gali neatlaikyti sunkumų ir vieną dieną sugriūti. Kada Dievas kalba, jis kalba mūsų vidui ir skatina pirmiausia praktikuoti Jo žodį viduje. Velnias, siekdamas sustabdyti krikščionio dvasinį augimą, gundo jį įvairiomis idėjomis, skatindamas pakeisti Dievo žodžio praktikos vietą ir vidų išmainyti į išorę. Tau Dievas senai kalba, todėl reaguok į Jo balsą ne savo išore, bet savo vidumi ir tu nustebsi, kaip gražiai kils į paviršių bei išsilaikys ir tavo matoma krikščioniško gyvenimo dalis. Leisk jam keisti tavo motyvus, slapčiausias mintis ir pasirinkimus, tada krikščioniškas gyvenimas pavirs į gražų pastatą, kurio nesugriaus jokie sunkumai. Dievas dovanojo mums tikėjimą, per kurį mes galime pažinti/patirti/bendradarbiauti su Dievu.
Viešpats nieko nedaro be MŪSŲ tikėjimo. Ne mūsų charakteris, savybės ar geri darbai yra Dievo veikimo pagrindas, bet tikėjimas, veikiantis meile. Nėra kito instrumento, kurį Dievas naudotų mūsų gyvenime savo jėgos, šlovės ir malonės apreiškimui. Tačiau krikščionių tikėjimo praktika ir Dievo veikimo patyrimas yra labai nevienodas. Vieni patiria daug su Dievu, kiti – ne. Tai nepriklauso nuo mūsų sugebėjimų, išmoktų formulių ar principų. Tai priklauso nuo MŪSŲ tikėjimo arba netikėjimo. Tiek tikėjimas, tiek ir netikėjimas gali augti, didėti arba mažėti ir silpnėti. Jei šiandien tu turi didelę ir plačią tikėjimo praktiką ir pažįsti Dievo veikimą, tu gali pažinti daugiau, nes tavo tikėjimas gali augti. Lygiai taip pat yra ir su netikėjimu. Jei šiandien tu abejoji ir neišreiški tikėjimo Dievu taip, kaip gali šiandien, rytoj šis netikėjimas bus didesnis, o Dievo patyrimas ir veikimas bus silpnesnis ir tolimesnis. Taigi, kokie yra pagrindiniai tikėjimą ir netikėjimą auginantys dalykai? Evangelijoje pagal Joną Jėzaus atsakymai į netikinčių jo šeimos narių (brolių) bei kitų žydų klausimus atskleidžia, kas augina tikėjimą ir, kodėl kartais jis neauga.   Vienas iš dažniausiai šiandien krikščionių užduodamų klausimų yra: kaip ne tik išlaikyti Dievo pažinimo troškulį, bet ir jį padidinti? Labai dažnai nutinka, kad Viešpaties pažinimo troškulį greitai nustelbia ir užgožia kasdienybė, buitis bei drungna dvasinė aplinka, kurioje mes gyvename. Ryškiai ir stipriai sužibėjęs Dievo pažinimo troškulys gausios krikščioniškos konferencijos metu ar dalyvaujant įžymių Dievo vyrų tarnavimuose, jau po kelių dienų pradeda blėsti ir mažėti. Kodėl taip vyksta?
Viena iš esminių priežasčių yra ta, kad dvasiniam troškuliui reikalingas maistas. Kaip žmogus be maisto negali išgyventi, taip ir dvasinis troškulys be maisto negali išsilaikyti ir augti. Dvasinis troškulys nėra ypatinga Dievo dovana ar savaime atsirandantis dalykas. Dvasinis troškulys auga ir stiprėja priklausomai nuo maisto, kuriuo maitinasi. Taigi, kuo maitinasi Dievo pažinimo troškulys ir kaip jis auga? Pats troškimas be motyvų neegzistuoja. Nėra tokio troškimo, kuris nesitiki kažką gauti. Dvasinis troškimas visada vaikšto kartu su motyvacija kažką gauti. Kaip fiziniame pasaulyje gyvenimas juda priklausomai nuo mūsų troškimų kažką gauti (gauti naujų daiktų, pinigų, pamatyti, pajausti), taip ir dvasinis troškimas yra susietas su motyvu kažką gauti iš Dievo. Kada krikščionis nieko negauna ir nebesitiki nieko gauti iš Dievo, jo dvasinis troškulys pradeda mažėti, o tikėjimas virsta ritualų ir tradicijų laikymusi. Dievo žodyje mes pastebime tris pagrindinius dvasinio troškulio patiekalus, kuriais maitindamasis krikščionis ne tik, kad gali išlaikyti dvasinį troškimą, bet ir jį auginti. Taigi, trys pagrindiniai dvasinio troškimo patiekalai: 1. Pažinimas to, ką jau mes gavome iš Dievo ir ką Jis jau padarė dėl mūsų. Beveik visi apaštalų laiškai krikščioniams prasideda nuo aiškinimo, ką mes gavome iš Dievo. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams siekia parodyti, ką Dievas dėl jų jau padarė ir davė bei meldžiasi, kad jų širdies akys būtų apšviestos ir jie pažintų, kokius turtus Viešpats paslėpė jų širdyse. Jei krikščionis nežino, nesistengia suprasti ir ignoruoja tai, ką Dievas jau padarė jo gyvenime bei dovanojo jam Kristuje, jis iš savo dvasinio raciono pašalina labai svarbų patiekalą, ko pasėkoje dvasinis troškimas pradeda mažėti. Skaitydami Psalmes galime pastebėti, kaip dažnai ten prisimenami galingi Dievo darbai ir padaryti stebuklai. Tai ypač padeda išlaikyti Dievo troškimą sunkiu metu.
2. Lūkestis gauti kažką iš Dievo ateityje. Tai labai svarbus dvasinio troškimo patiekalas. Šiandien nemažai krikščionių yra susikoncentravę į gyvenimą žemėje ir nežino, ką Dievas jiems yra paruošęs danguje. Mąstymas apie dangiškus dalykus ir šlovingo gyvenimo lūkestis tampa nepopuliaria ir nepraktiška tema. Juk, kam pažinti ir siekti to, kas bus tik ateityje? Bus taip, kaip bus, svarbiausia yra tai, kas dabar... Tačiau Naujasis Testamentas skatina ne paviršutiniškai, bet tiksliai ir aiškiai suprasti tai, kas mūsų laukia ateityje. Šis lūkestis sustiprina Dievo pažinimo troškulį ir jį išlaiko net sunkiausiose aplinkybėse.
3. Vienas iš svarbiausių ir būtiniausių Dievo pažinimo patiekalų yra šiandien vykstantis praktinis Dievo pažinimo patyrimas. Jei krikščionis neturi šiandienos patyrimo su Dievo, bet gyvena vien tik praeitimi ar ateitimi, tokių patiekalų ilgai neužtenka. Biblija rašo, kad šiandien yra laikas, kada Dievas atsako į maldas, veda, moko ir padeda. Kada krikščionis nustoja patirti asmeninius santykius su Dievu ir nebegauna ar nepriima iš Jo dovanų, pagalbos ir atsakymų ŠIANDIEN, jo gyvenimas tampa nuobodus, o dvasinis troškimas - užgesta. Krikščionio nemaitina kitų Dievo vaikų patyrimai, atsakymai į maldas, stebuklai ar praktinis Dievo pažinimas. Daugiausia vitaminų ir kalorijų dvasiniam troškimui suteikia, būtent, kasdieninis ir dabar vykstantis patyrimas su Dievu. Net ir menkiausias atsakymas, smulkmena ar sutapimas pakelia dvasinę motyvaciją, o dvasinis troškimas pradeda sparčiau augti.
Taigi, Dievo pažinimo troškulys, vaikščiodamas su motyvu kažką gauti iš Dievo, nuolat turi maitintis šiais trimis patiekalais: · tai, ką gavau, · tai, ką gaunu, · tai, ką gausiu.  Viena iš pagrindinių atgimusio krikščionio savybių yra džiaugsmas. Tačiau šiandien labai dažnai autentiškas antgamtinis krikščioniškas džiaugsmas yra supainiojamas su žmogišku ir natūraliu džiaugsmu. Žmogiškas džiaugsmas yra gera ir naudinga mūsų gyvenimo emocija ir savybė, tačiau tai nėra džiaugsmas, apie kurį kalba Jėzus ir apie kurį rašo savo laiške Romiečiams apaštalas Paulius. Net nebūnant krikščionimi įmanoma ir naudinga turėti humoro jausmą, džiaugtis ir juoktis. Tai pagerina gyvenimo kokybę ir santykius su aplinkiniais. Tačiau tai nėra pastovus džiaugsmas. Kartais krikščionys norėdami parodyti, kad jie turi džiaugsmą, stengiasi kuo ilgiau išlikti geros nuotaikos, šypsotis ir juoktis, tačiau grįžę vakare namo jau būna pavargę nuo tokio džiaugsmo ir „ilsisi“ nuo jo. Žmogiškas džiaugsmas ankščiau ar vėliau praeina, tačiau Naujasis Testamentas kalba apie džiaugsmą, kuris nesibaigia. Kaip įmanoma pastoviai džiaugtis esant įvairioms (lengvoms ir sunkioms) gyvenimo aplinkybės, juk net veido raumenys pavargsta nuo ilgo juoko ir šypsenos. Apaštalas Paulius išskiria tris autentiško krikščioniško džiaugsmo šaltinius. Tikras džiaugsmas atpažįstamas ne pagal šypsenos dydį ar gerą nuotaiką, bet pagal jo šaltinį. Laiške Romiečiams apaštalas Paulius parodo 3 esminius tikro antgamtinio džiaugsmo šaltinius. 1. Džiaugsmas Dievo šlovės viltimi. Vienas iš tikro džiaugsmo šlaitinių yra ateityje apsireikšiančios Dievo šlovės laukimas. Mes džiaugiamės ne tuo, ką matome dabar, bet tuo, ką viliamės išvysti ateityje. Todėl šis džiaugsmas nėra natūralus. Kiekvienas krikščionis svajoja apie Dievo šlovę ir viliasi ją išvysti. Ši viltis suteikia neapsakomą, pastovų ir tikrą džiaugsmą krikščionio viduje, kuris reiškiasi ne plačia šypsena, bet žinojimu ir supratimu apie ateityje mūsų laukiančią Dievo šlovę. Laukdami ir vildamiesi susitikti su Jėzumi, mes turime tikrą džiaugsmą, kurio negali pavogti, nei sunkumai, nei problemos, nei bloga nuotaika. Romiečiams 5:2. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. 2. Džiaugsmas sielvartais. Tai bene prieštaringiausias ir sunkiausiai suprantamas džiaugsmo šaltinis. Kaip galima džiaugtis sielvartais? Kartas krikščionis bandydamas „įgyvendinti“ šią Šventojo Rašto eilutę, gali apsimestinai šypsotis ir „sukandęs dantis“ džiaugtis sielvartais ir sunkumais, tačiau vėliau pat save pagauna beveidmainiaudamas. Apaštalas Paulius rašo, kad šį džiaugsmą suteikia ne patys sielvartai, bet ŽINOJIMAS, kokią naudą jie suteikia krikščioniui. Tik SUPRASTI sunkumai gali teikti džiaugsmą. Tada sielvartai yra ne išmetami į šiukšlių dėžę, bet priimami, suprantant, kad jų pagalba mūsų gyvenime sustiprėja Dievo viltis ir teisingi lūkesčiai. Tai vidinis džiaugsmas, kuris supranta ir mato ne pačius sielvartus, bet tai, kas slepiasi už jų. Romiečiams 5: 3-5 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. 3. Džiaugsmas Dievo charakteriu. Dar vienas iš tikro džiaugsmo šaltinių yra Dievo charakterio ir širdies motyvų pažinimas. Apaštalas Paulius atskleidžia Dievo širdį ir tikrus meilės motyvus, kuriuos Dievas įrodė išgelbėdamas mus, mums dar esant nusidėjėliams, silpniems ir priešiškai nusiteikusiems. Mums džiaugsmą suteikia Dievo malonė, kuri sutaikino mus su Dievu, mums būnat nevertiems. Džiaugsmas Dievo charakteriu ir gerumu suteikia milžiniškų jėgų gyventi tikėjimu. Romiečiams 5: 11 Negana to, – mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti. Šie tikro džiaugsmo šaltiniai krikščioniui suteikia vidinį pasitenkinimą, žinojimą ir jėgas, kurie visi kartu gali būti sujungti į vientisą paketą pavadinimu „džiaugsmas“. Todėl nepaisant, kaip tau dabar yra sunku ar lengva, esi geros ar prastos nuotaikos, su problemomis ar be jų, tu gali pastoviai džiaugtis. Filipiečiams 4:4 Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!  Krikščioniškame pasaulyje baigiantis metams beveik kiekviena bendruomenė ar pavienis krikščionis ieško bei laukia iš Dievo konkrečių nurodymų, pranašysčių, regėjimų ir vizijų dėl ateinančių metų. Naujas laikas slepia ir siūlo kiekvienam krikščioniui NEŽINOMYBĘ. Nepaisant, kad Dievas atveria ir parodo, kur eiti ir kas laukia ateityje, Jis neatskleidžia detaliai savo planų ir neparodo iškart konkrečių žingsnių, bet palieka mus veidas į veidą prieš NEŽINOMYBĘ. Kai kurie krikščionys metų sandūroje praleidę laiką maldose ir pasninkuose ir negavę didelių apreiškimų, vizijų ir regėjimų, nusivilia ir pasilieka senoje dvasinėje aplinkoje, galvodami, kad Dievas nedavė konkrečių apreiškimų dėl jų nepakankami ištobulinto charakterio ar nesugebėjimo naudotis dvasinėmis dovanomis.
Tačiau Viešpats trokšta, kad mes pasitikėtume Juo. Būtent taip, kaip mes reaguojame į nežinomybę, nepatirtus ir naujus dalykus, parodo mūsų širdies patikėjimą Dievu ir atkleidžia, kaip mes išmokome pamokas praėjusių metų dykumos laikotarpyje. Praeitis mums visada tampa dykuma, nes ji pasitraukia į šoną ir daugiau mūsų negaivina ir neatšviežina, o ateitis su nežinomybe yra, tarytum, neatrasta Pažado žemė, į kurią Dievas mus kviečia žengti, neparodydamas iškart konkrečių detalių ir planų. Tai labai panašu į Senajame Testamente aprašytą žvalgų pasiuntimą į Pažadėtąją žemę. Mozę pasiuntė dvylika žvalgų ištirti ir apžiūrėti Pažadėtąją žemę. Žvalgų siuntimo tikslas nebuvo skirtas atnešti Pažadėtosios žemės vaisių, bet parodyti, kaip giminių lyderiai reaguos į naujus ir nežinomus dalykus. Nežinomybė žmogui sukelia didžiausią baimę, todėl būtent pakeliui į naujus dalykus, žmogui reikalingas pasitikėjimas Dievu. Taip, kaip šeimoje vyras, bendrovėje – direktorius, šalyje – prezidentas, bendruomenėje – lyderiai, bažnyčioje - pastoriai reaguoja į nežinomybę, apsprendžia ir visos šeimos, įmonės ar bendruomenės judėjimo kryptį. Siųsdamas žvalgus apžiūrėti Pažadėtąją žemę, Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti, kokie sunkumai ir kliūtys laukia kelyje į Dievo pažadus. Jis neignoravo ir neslėpė nežinomybėje pasislėpusių sunkumų ir kliūčių, bet priešingai – liepė įvertinti ir papasakoti, kokie ten miestai ir tautos gyvena. Skaičių 13: 17-20 Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: „Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus, apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug; ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne; ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių“. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės. Dažnai krikščionys lengvabūdiškai reaguoja į Dievo pažadus ir galvoja, kad į nežinomybę ir naujus dalykus bus einama linksmai, lengvai, su nuotykiais ir aiškiomis bei konkrečiomis instrukcijomis, tačiau Viešpats nori, kad kelyje į nežinomybę mes aiškiai ir tiksliai sau įvardintume kliūtis ir sunkumus, su kuriais susidursime. Tačiau Mozė taip pat liepė žvalgams įvertinti ir gerus dalykus, kurie laukia Pažadėtoje žemėje: kokia ten dirva, žemė, vaisiai ir gamta. Būtent, teritorijose apsuptose kliūčių ir sunkumų, slepiasi didžiausi Dievo palaiminimai, kurie yra tokie dideli, kad gali palaiminti visą tautą. Krikščionio pasitikėjimas ir užtikrintumas nėra ateityje, pranašystėse, detaliose instrukcijose ar planuose, bet Dieve, o Dievas, siekdamas išlaikyti mus šiame pasitikėjime parodo save, bet paslepia detales, todėl krikščioniui nereikia bijoti naujų ir nežinomų dvasinių teritorijų, nes pergalei užteks tik Dievo. |
