 Jau beveik metai, kai kiekvieno iš mūsų prieš tai buvęs „normalus“ gyvenimas pasikeitė ir tarytum trumpam „sustojo“. Tiek tikinčių, tiek ir netikinčių žmonių gyvenime atsirado neplanuota „pauzė“, kuri ne tik sulėtino įprastą gyvenimo ritmą, bet ir atnešė įvairių iššūkių ir klausimų. Kodėl Dievas leido ir vis leidžia vykti šiam gyvenimo etapui, ko Jis siekia ir kaip Jis nori, kad mes gyventume „pauzės laikotarpiu“? Kol daugelis iš mūsų gyvename „pauzės“ režimu ir laukiame grįžimo prie įprasto krikščioniško gyvenimo būdo su įvairiomis konferencijomis, seminarais, veikla, gatvės evangelizacijomis, koncertais, surinkimais ir įdomiais pokalbiais prie vaišių stalo, Šventoji Dvasia „išnaudoja“ šį keistą, tačiau Dievo palaimintą laiką, tikinčiųjų sugrįžimui prie Dievo vaišių stalo, prie kurio taip nebūna laiko ir noro prisėsti esant „normaliam“ ir greitam gyvenimo tempui. Viešpats dabar kviečia savo vaikus sugrįžti į savo širdies kambarį, atsisėsti prie stalo ir laukti Jėzaus beldimo į širdies duris.
Apreiškimas Jonui 3:20 Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Kada šiuo pandemijos laikotarpiu daugeliui iš mūsų nėra kur eiti, kur skubėti, ir net nėra ką veikti, Dievas kviečia mus sugrįžti į vidinį širdies kambarį, nes tik ten įmanoma išgirsti Viešpaties beldimą, kuris „normalioje“ gyvenimo tėkmėje būna paskandintas, paslėptas ir užgožtas aktyvumo, veiklos, rūpesčių, svajonių ir savi realizacijos. Taigi, dabar vyksta didysis Dievo vaikų sugrįžimas prie Viešpaties stalo ir išėjimas iš tai, kas sena į tai, kas nauja. Kaip Dievas grąžina mus prie Jo vakarienės stalo? Sugrįžimas prasideda nuo poilsio Kristuje. Šventoji Dvasia sugrįžimą prie Viešpaties stalo pradeda nuo kvietimo įeiti į Viešpaties poilsį. Ji kviečia mus nusiraminti ir ilsėtis nuo savo pačių iniciatyvų, darbų, projektų ir veiklos, nuo „dvasinio triukšmo“ (begalės pamokslų internete, pasiūlymų tarnauti, susitikimų, kelionių, „karštų“ krikščioniškų naujienų ir t.t.). Krikščionis kviečiamas užeiti į savo širdies kambarėlį, atsisėsti prie dvasinio stalo ir laukti Viešpaties beldimo. Neįmanoma išgristi Viešpaties balso skubant ir bėgant, dirbant ir tarnaujant, jei vidinis širdies kambarėlis yra tuščias. Todėl dabar Šventoji Dvasia kviečia mus nusiraminti ir atsisėsti prie vidinio stalo ir laukti Viešpaties beldimo į širdį. Kada galima išgirsti Viešpaties beldimą savo širdyje? Šventoji Dvasia šiuo laikotarpiu siekia sušildyti savo vaikų širdis, kad jie gebėtų išgristi savo šeimininko balsą. Pagrindinė priežastis, kodėl mes negirdime Viešpaties balso ir Jo nesuprantame, yra širdies kietumas. Kalbėdamas apie Izraelitų nesugebėjimą girdėti Dievą, Jėzus, kaip pagrindinę priežastį nurodė jų širdies kietumą.
Dėl širdies kietumo net ir Jėzaus mokiniai kartais negalėjo suprasti, ką norėjo pasakyti jų mokytojas.
Šventoji Dvasia įvesdama mus į poilsį, siekia sušildyti ir suminkštinti mūsų širdį, kad ji vėl atgautų gebėjimą girdėti Dievo balsą. Viešpats trokšta, kad mūsų širdis nusiramintų nuo baimių, apokalipsinių nuotaikų, sąmokslo teorijų ir atsisėstų laukti gerojo ir išmintingo šeimininko beldimo. Kai kurie iš mūsų šio beldimo negirdime nuo pat įtikėjimo pradžios ir Jo balso girdėjimo praktiką prisimename tik kaip „senus gerus laikus“, kada Dievas taip aiškiai ir paprastai kalbėjo. Bet vėliau „užsuktas“ krikščioniško gyvenimo ritmas tarytum kažkur paskandino sugebėjimą girdėti Dievo balsą ir mėgautis klausymo, girdėjimo ir bendradarbiavimo su Dievu praktika. Šiuo pandemijos laikotarpiu Šventoji Dvasia akcentuoja, mokina ir gaivina mūsų troškimą realiai girdėti Viešpatį, realiai mėgautis Juo, realiai pergyventi Jo meilę, dėmesį ir nusiraminimą. Ji vėl kiekvienam norinčiam leidžia pergyventi Jėzaus realumą širdyje ir atgaivina bendrystės su Dievu praktiką. Galiausiai, priminęs pirmąją meilę ir sušildęs mūsų širdis, Viešpats atveria mūsų širdies akis ir ausis pamatyti Jo, bet ne savo pačių viziją, Jo planus ir mintis, bet ne mūsų. Iš šio pandemijos laikotarpio nemažai krikščionių išeis kardinaliai pasikeitę: jautrūs dvasioje ir gebantys girdėti savo šeimininko balsą, nešantys Jėzaus, bet ne savo pačių viziją, išlaisvinti nuo pasaulio uždėtos naštos būti visiems viskuo, nuo didybės manijos ir bereikalingų ambicijų kažką įrodyti ir parodyti, bet besimėgaujantys vidine bendryste su Viešpačiu. Todėl, jei kyla klausimas, kodėl šiuo laikotarpiu Šventoji Dvasia taip laimina asmeninį bendravimą su Jėzumi bei tarpusavio bendravimą mažose grupėse, atsakymas būtų toks - Dievas trokšta atgaivinti santykių su Jėzumi realumą tavo širdyje ir bendravime su kitais, kuris remiasi ne darymu, bet klausymu, ne ambicija bet nuolankumu. Kaip jis tai įgyvendina? - iš seno tarnavimo būdo ir minios Jis įveda tave į poilsį Kristuje, tada šiame poilsyje sušildo ir atnaujina tavo vidinį žmogų ir galiausiai, - atveria akis bei parodo naują viziją, kuri nemaitina tavo ego, bet nuostabiai išryškina Dievo planą išaukštinti Kristų.  Jėzaus Kristaus kaip Dievo sūnaus atėjimas į žemę buvo išpranašautas prieš tūkstančius metų. Senasis Testamentas per įvairius simbolius, įvaizdžius ir palyginimus detaliai aprašė, koks bus Jėzaus gimimas, gyvenimas ir tarnavimas žemėje, kokia bus Jo mirtis ir koks bus Jo prisikėlimas iš mirusiųjų. Jėzus Biblijoje apibūdinamas kaip gelbėtojas, ramybės kunigaikštis, karalius, gydytojas, ganytojas, mokytojas ar pranašas. Šie apibūdinimai parodo, ką ir kaip Viešpats daro, ko Jis trokšta ir ką siūlo žmonėms. Vienas iš mažiau pabrėžiamų Jėzaus apibūdinimų, yra „Papiktinimo uola“. Šis Jėzaus apibūdinimas pranašauja, kokia bus daugelio žmonių reakciją į Dievo siųstąjį Mesiją.
Biblijoje yra išpranašauta, kad Jėzus daugelį žmonių piktins ir dėl šios priežasties bus nepriimtas ir atmestas. Būtent taip ir įvyko Jo gyvenimo žemėje metu. Jo mirties priežastimi tapo Izraelio tautos ir jos lyderių pasipiktinimas Jėzaus mokymu, gyvenimu ir tarnavimu. Panašiai vyksta ir dabar. Daugelis žmonių ir šiandien piktinasi Jėzumi ir dėl šios priežasties Jo nepriima. Kodėl piktinamasi Jėzumi, jei Jis skelbia žmonėms Gerąją Naujieną (atleidimą ir išlaisvinimą iš nuodėmių bei ligų), jei Jis teikia ramybę ir nuima apsunkinimus ir rūpesčius, jei Jis duoda žmogui tikslą, gyvenimo prasmę ir išlieja savo meilę, jei Jis aprūpina ir apsaugo? Kodėl ir šiandien, net ir krikščionys gali piktintis Jėzumi? Pagrindinė pasipiktinimo Jėzumi priežastis yra tam tikrų įvykių, procesų ar laikotarpių nesupratimas, kurie „atskiedžia“ mūsų gyvenimą ir tarytum neprašyti svečiai, iš mūsų gyvenimo padaro sumuštinį, įsiterpdami tarp didingų Dievo pažadų, Jo suteikto išgelbėjimo, palaiminimo ir aprūpinimo ir tarpdami nemaloniais pakeleiviais, išdarkančiais mūsų prote susidėliotą ir surūšiuotą aiškią Dievo palaiminimų sistemą. Tarp Dievo pažadų ir šlovės atsiranda sunkumų ir kentėjimų sluoksnis. Būtent šio sunkumų ir kentėjimų sluoksnio ignoravimas bei nesupratimas ir sukelia pasipiktinimą, tiek netikinčių , tiek ir tikinčių žmonių gyvenime.
Kada po Jėzaus mirties du mokiniai ėjo iš Jeruzalės į Emausą ir prie jų prisiartino prisikėlęs Jėzus, mokiniai dalinosi su Juo savo sudužusia viltimi: Luko 24:21 o mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį.... Tai buvo mokinių pasipiktinimo Jėzumi bei jų kelionės iš Jeruzalės į Emausą (tolyn nuo Dievo valios tikslo) priežastis. Panašiai Jėzumi galime piktintis ir mes: „o mes tikėjomės, kad į Lietuvą ateis prabudimas, o aš tai galvojau, kad mano šeima iškart priims Jėzų, kad man gyvenime visur seksis, kad aš būsiu žinomas ir galingas Dievo vyras, kad aš išvažiuosiu į kitą šalį, kad mane priims ir supras ir t.t. „. Tokių neišsipildžiusių vilčių ir scenarijų gali būti labai daug. Tačiau kada Jėzus atvėrė mokiniams Biblijos vietas, kalbančias apie Kristui priderėjusius kentėjimus, jų širdys pradėjo „degti“ ir nustojo piktintis Jėzumi. Tik tada mokiniai savo vidumi suprato, kad į Jėzaus gyvenimo sumuštinį įsiterpęs kentėjimų sluoksnis turi prasmę ir tikslą. Nuo tada jų gyvenimas vėl pasuko Jeruzalės link.
Mes nustojame piktintis sunkumais ir problemomis savo gyvenime, kada suprantame jų prasmę ir paskirtį. Vienintelė priežastis, kodėl po išgelbėjimo Jėzus palieka mus žemėje, yra siekis išmokyti mus mylėti. Pavyzdžiui, apaštalui Petrui po prisikėlimo Jėzus nieko nekalbėjo, kaip statyti bažnyčią, kokia turi būti jos struktūrą, kaip melstis ir ką daryti. Jėzus tik nukreipė Petro meilę į kitus.
Ant teisingų meilės bėgių pastatytas gyvenimo traukinys nuves ten, kur reikia. Tada mes ne tik nepasipiktinsime sunkumais, sudėtingais santykiais, atsiradusiomis problemomis ir iššūkiais, bet ir savo gyvenime padarytomis klaidomis ir silpnumais. Šie dalykai yra tik mūsų gyvenimo laikini pakeleiviai, kurie mokina mus mylėti ir padaro mūsų gyvenimo sumuštinį sodresnį ir skanesnį. Valgydami pilną gyvenimo sumuštinį (su karčiomis žolelėmis), mes įgauname jėgų ir sugebėjimą mylėti ir sekti paskui Jėzų.  Tikėjimas yra kiekvieno krikščionio pagrindinis gyvenimo ingredientas, be kurio neįmanomas santykis su Dievu. Dievas mūsų gyvenime veikia ne remdamasis nuoširdumu, skundais, darbais ar norais, bet tik tikėjimu. Krikščionio gyvenimą charakterizuoja ne įstatymo darbai, bet jo atsakas ir reakcija į Dievo žodį.
Romiečiams 1:17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“. Po beveik kiekvieno įvykusio stebuklo Jėzus paaiškindavo žmogui, kad antgamtinis Dievo pasireiškimas jo gyvenime įvyko ne dėl gero elgesio ar darbų, bet tik dėl tikėjimo, t.y. dėl asmeninės žmogaus reakcijos į Jėzaus išsakytą paraginimą, instrukciją ar patarimą. Jėzus visada akcentavo asmeninį žmogaus tikėjimą, kaip pagrindinę Dievo veikimo priežastį. Morkaus 5:34 O Jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos“. Tikėjimas nėra statiškas ar automatiškai vykstantis dalykas. Tikėjimą žmogus priima / gauna, tikėjimas gali augti ir tikėjimas turi apdovanojimą (rezultatus). Pavyzdžiui, krikščionis tam tikrose gyvenimo srityse gali neturėti tikėjimo, o kitose būti turtingas tikėjimu. Neturėti tikėjimo nėra gėdinga. Gėdinga yra jo neprašyti ir jo nesiekti. Kartais mes bijome prisipažinti, kad tam tikrose gyvenimo srityse neturime tikėjimo. Tada stengiamės imituoti ir kopijuoti kitų žmonių tikėjimą arba jį pakeisti jausmais ar tam tikromis „sėkmės formulėmis. Tačiau svarbu suprasti, kad tikėjimas turi pradžią, t.y. tikėjimą galima gauti. Romiečiams 10:17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio. Tikėjimas turi pradžią, tikėjimas gali augti ir tikėjimas atneša tam tikrus rezultatus, t.y. jis turi apdovanojimą. Taigi, galime išskirti šiuos pagrindinius tikėjimo etapus: 1. Tikėjimo gavimas. Kiekvieno žmogaus tikėjimas turi pradžią, t.y. kiekvienas iš mūsų tikėjimą gauname. Naujajame Testamente parašyta, kad tikėjimo šaltinis ir pradininkas yra Jėzus. Tai reiškia, kad, jei mes neturime tikėjimo, jį galime gauti iš Jėzaus. Žydams 12:2 žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Tikėjimas į mūsų gyvenimą ateina, kada Šventoji Dvasia Jėzaus žodžius padaro mums asmeniškus ir gyvus. Kaip atskirti, kada mes gauname tikėjimą? Pagrindiniai pirmojo tikėjimo etapo bruožai yra vidinis ir slaptas širdies įtikinimas, kuris skatina mus reaguoti ir veikti, išreiškiant šį įtikinimą viešai ir matomai. Kol įtikinimas netampa asmeniniu, tol žmogus neturi tikėjimo. Kartais krikščionis gali pasislėpti po šeimos, draugų, bažnyčios, tautos ar bendruomenės tikėjimu, tačiau tokiu atvejų tai bus tik protinis sutikimas, žinios ir teisinga informacija, kuri nebus palydima antgamtiniu Dievo veikimu. Tačiau, kai Dievo žodis tampa vidiniu, slaptu ir asmeniniu įtikinimu, kuris „verčia žmogų“ priimti sprendimus ir daryti tam tikrus veiksmus, tada tikėjimas gali augti. 2. Pasilikimas tikėjime. Kada krikščionis priima tikėjimą, jis priima ir galimybę auginti šį tikėjimą. Kaip bebūtų keista, viena iš pagrindinių tikėjimo palikimo priežasčių, yra mūsų netobulumas, klaidos ir nesėkmės. Pasilikti tikėjimą, kada mums gera, kada mūsų jausmai „žydi“, kada yra palankios aplinkybės yra paprasta, tačiau vos tik pasipila mūsų klaidos, trūkumai ir suklupimai, mes pradedame svyruoti ir abejoti. Tikėjimas nėra susijęs su mūsų tobulumu ar neklystamumu. Kai krikščionis galvoja, kad gavus apreiškimą ir tikėjimą iš Dievo, jis niekada nesuklups ir nepadarys klaidų, jis susiduria su pagundymu palikti tikėjimą, t.y. nustoti prižiūrėti ir puoselėti savo širdyje pasėtą Dievo žodį. Pagrindinė atsitraukimo nuo tikėjimo priežastis yra mūsų klaidos ir netobulumas. Dievo žodis skatina nenusivilti ir nepasipiktinti savo netobulumu, bet pasilikti ir praktikuoti tikėjimą net ir pastebėjus savo silpnumą ir netobulumą. Prieš Petro išsižadėjimą Jėzus meldėsi, kad Petro klaidos ir silpnumas netaptų atsitraukimo nuo tikėjimo priežastimi. Luko 22:32 Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Tik pasilikus tikėjime mes galime pasiekti taip trokštamą "atlygio už tikėjimą“ stadiją. 3. Atlygis už tikėjimą. Kada krikščionis pasilieka tikėjime nepaisant savo klaidų ir silpnumo bei nepasipiktina lėtai augančiais vaisiai, tada jis pasiekia „atlygio už tikėjimą“ stadiją. Atlygiu už tikėjimą gali būti dvasiniai vaisiai, vidinė laisvė ir pergalė prieš priešą. Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad įtikėjusiems, t.y. tikėjimą jau gavusiems žydams, Jėzus pažadėjo, kad, jei jie pasiliks tikėjime, jie gaus apdovanojimą už tai. Šis apdovanojimas bus vidinė laisvė ir pergalė prieš nuodėmę. Jono 8:31-32 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Taip pat paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė savo mokiniams, kad vaisia į jų gyvenimą ateis tik tuo atveju, jei mokiniai pasiliks Jėzuje. Jono 15:4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Nemažai krikščionių įsivaizduoja, kad dvasiniai vaisiai, pergalė prieš įvairius įpročius ar vidinė laisvė yra vieno mygtuko paspaudimo arba mūsų valios pastangų rezultatas. Tačiau šie dalykai yra tikėjimo atlygis ir pasekmė. Todėl, nepaisant klaidų ar silpnumo, nesustok ir toliau praktikuos tikėjimą ir tu nustebsi, kokius vaisius ir rezultatus Dievas tau dovanos.  Kiekvienas iš aukšto atgimęs krikščionis turi troškimą būti vaisingu. Vaisingumas yra vienas iš pagrindinių ir esminių krikščionio pašaukimų. Kada Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, pirmas Dievo jiems skirtas įsakymas buvo susijęs ne su draudimu valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, bet įsakymas tapti vaisingais.
Dievas troško, kad žmonės patys taptų vaisingi, o ne tik valgytų ir priklausytų nuo išorinių šaltinių. Tačiau Edeno sode žmonės pasirinko tapti vaisių vartotojais, bet ne patys nešti vaisių. Kada Jėzus atėjo į žemę, Jis siekė sugrąžinti žmones prie tikro vaisingumo ir padaryti juos vaisingais.
Norint, kad krikščionis neštų vaisių, būtinas dvasinis augimas. Kiekvienas krikščionis nori augti, kad galėtų nešti dvasinius vaisius. Tačiau yra pavojus susidurti su dvasinio augimo pakaitalais, kurie suteikia tik dvasinio augimo iliuziją. Dvasinio augimo iliuzija prasideda tada, kai krikščionis per daug tikisi ir pervertina pamokslavimą ar pamokslininkus, galvodamas, kad geras pamokslas gali greičiau užauginti. Šis požiūris atsiranda tada, kai krikščionis nesupranta palyginimo apie sėjėją ir dėl šios priežasties pasiklysta dvasinio augimo iliuzijoje. Iš esmės yra trijų tipų dvasinio augimo iliuzijos: 1. Žinių apie Dievą didinimas. Norėdamas greičiau dvasiškai augti krikščionis gali klausytis daugiau pamokslų, dažniau lankytis seminaruose bei konferencijose, baigti daugiau Biblijos mokyklų, studijuoti krikščioniškas doktrinas, domėtis įvairiomis su Biblija susijusiomis temomis ir panašiai. Gausėjančios žinios gali atnešti iliuziją, kad krikščionis dvasiškai auga, nes žinių ir informacijos kiekis didėja, išmanymas ir kalba turtėja. Tačiau Jėzaus realumo, Jo veikimo ir bendrystės praktikos, kuri įkvėptų ir keistų kitus žmones, nėra. 2. Asmeninės atsakomybės atidavimas kitiems. Maitindamasis kitų Dievo tarnų dvasiniu augimu bei jų vaisiais, krikščionis gali susipainioti ir susitapatinti su jų gyvenimais ir tarnavimu. Tai atsitinka, kada krikščionis asmeninę atsakomybę už savo dvasinį augimą ir vaisingumą perkelia kitiems: bažnyčiai, bendruomenei, Dievo žodžio tarnams, šeimai ar projektui. Toks požiūris krikščionį įkalina religijos gniaužtuose, t.y. išoriniuose ritualuose, tarnavimo formoje, bažnyčios lankyme ir pasimėgavime Dievo veikimu kituose. 3. Išoriniai pasikeitimai. Dar viena dvasinio augimo iliuzija yra krikščionio siekis keisti išorę, ieškant naujų idėjų ar veiklos, kuri parodytų kitiems jo dvasinio augimo progresą. Norėdamas kuo greičiau užaugti, krikščionis pradeda siekti kuo dažnesnių, įdomesnių, efektyvesnių ir net „šokiruojančių“ išorinių pasikeitimu. Jis gali greitai ir dažnai imtis naujos veiklos, užsirašyti į naują tarnavimą, pakeisti bendruomenę, šalį ar net šeimą ir taip susikurti dvasinio augimo iliuziją. Tačiau tikro dvasinio augimo ir vaisingumo raktas slypi palyginimo apie sėjėją supratime. Kada mokiniai paklausė Jėzaus, ką reiškia palyginimas apie sėjėją, Jėzus pabrėžė, kad šis palyginimas yra pats svarbiausias ir atveriantis kelią į visų palyginimų ir Dievo žodžio supratimą. Kodėl?
Palyginime apie sėjėją Jėzus norėjo pabrėžti, kad nepaisant, kas pamokslaus ir sėsis žodį (gali net ir pats Jėzus), jei mokinys neprisiims asmeninės atsakomybės ir indėlio saugant ir puoselėjant Dievo žodį, jokių dvasinių vaisių nebus. Nepaisant, kiek krikščionis klauso pamokslų ar kiek ilgai ar dažnai lanko bažnyčią, jei jo širdis asmeniškai nedalyvauja girdint ir suprantant Dievo balsą, saugant širdyje pasėtą žodį išbandymų metu bei praktikuojant jį pastoviai, dvasinio augimo nebus. Kartais krikščionys pervertina pamokslininkus ir pamokslus, tikėdamiesi, kad išgirdus gerą pamokslą, jų gyvenimai automatiškai pasikeis. Tačiau gyvenimas keičiasi ne nuo pamokslo ar pamokslininko patepimo, bet nuo Dievo žodžio puoselėjimo žmogaus širdyje ir jo asmeninės atsakomybės už dvasinį augimą ir vaisingumą.  Šiandien, tiek netikintys, tiek ir krikščionys, užduoda klausimą: kokiu laikotarpiu mes gyvename ir ką reikia daryti? Atsakymai į šiuos klausymus pasauliui ir krikščionims skiriasi. Pasaulis gyvena pagal savo grafiką ir įžengia į naują nesaugumo ir nestabilumo laikotarpį, tačiau Dangaus Karalystė gyvena pagal savo grafiką ir sezonus.
Pasaulis iš lėto apsigaubia tirštu rūku, kuriame sunku aiškiai matyti ir suprasti ateitį, prognozuoti įvykius ir priimti sprendimus. Baimė, kuri paskui save atsivedė pasaulinę pandemiją, toliau pasaulį skandina neužtikrintumo, nestabilumo ir nežinios atmosferoje. Laikai, kada buvo galima iš anksto numatyti ir prognozuoti įvykius baigiasi. Pasitikėjimo nusistovėjusiomis struktūromis, verslo ryšiais, tarpusavio santykiais ir ateitimi laikai traukiasi į praeitį, užleisdami vietą nestabilumo, neužtikrintumo ir nežinios laikotarpiui. Šioje atmosferoje pasaulis susiduria su atsakymo į klausimą „ką daryti?“ deficitu, todėl, tiek politikoje, tiek ir ekonomikoje, padaugės kylančių ir besileidžiančių bangų, siūlančių sprendimus, kurie neduos rezultatų. Stipriai ir greitai pasikeičiantys sprendimų paieškos vėjai įsiūbuos pasaulio laivą ir „supykins“ žmones, vartomus ir nešamus besikeičiančių sprendimų, mokymų ir aplinkybių. Tačiau, koks yra Dangaus Karalystės laikas ir ką daryti krikščionims? Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad tam tikru metu Dangaus Karalystė bus panaši į dešimt mergaičių, iš kurių penkios bus kvailos, o penkios – protingos.
Aliejus, kurį kaupė krikščionys praeitame dvasiniame sezone ir kuris tada atrodė nereikalingas, dabar tampa išgyvenimo būtinybe. Jei praeitame dvasinio aktyvumo, projektų, stadionų, masinių renginių ir intensyvaus tarnavimo laikotarpyje, laikas praleistas prie Viešpaties kojų mokantis pažinti Jį, suprasti Jo balsą bei mokantis būti užpildytam ir vedamam Šventosios Dvasios, atrodė praleistas bergždžiai ir nerezultatyviai, tai dabar šis sukauptas asmeninės bendrystės ir praktikos su Dievu aliejus tampa vieninteliu teisingu atsakymu ir saugumą teikiančia šviesa, žengiant pasitikti Jėzaus. Šiandien ir krikščionys susiduria su neužtikrintumu bei nestabilumu, kuris beldžiasi į vidinį gyvenimą, siūlydamas baimę ir nusivylimą. Krikščionis nebegali pasitikėti išorinėmis aplinkybėmis ir ieškoti aiškumo įvykiuose, internete ar kitų krikščionių apreiškimuose. Jokie patarimai, pranašystės ir mokymai neduoda tikslaus atsakymo, ką TAU dabar daryti. Dievas tarytum tyčia patraukė išorinius ramsčius, projektus ir visas bažnyčias per vieną dieną pastatė prie starto linijos, žyminčios kvietimą išeiti pasitikti Jaunikio. Todėl, šio dvasinio sezono metu krikščionybė ir aktyvus sekimas paskui Viešpatį remsis ne išoriniais dalykais, bet vidiniu aliejumi ir ankščiau sukaupta Gerojo ganytojo balso girdėjimo praktika. Vidinis Jėzus, atrastas praeito dvasinio sezono metu, dabar tampa vedančia jėga, apsauga ir šviesa. Drąsa, kuri praeitame dvasiniame sezone buvo surišta su išorinėmis aplinkybėmis, veikla ir darbais, dabar tampa neveiksni. Ši drąsa dabar keičiama į vidinę drąsą, kuri remiasi ne tuo, ką mato ar daro kiti ar kas vyksta pasaulyje, bet tuo, ką moko ir kalba Jėzus krikščionio viduje. Šis ASMENINIS Jėzus pradeda burti ir jungti mažas ir neskaitlingas bendruomenes, kurios Jėzų pažįsta asmeniškai ir kurias jungia ne projektai, bet Ganytojo balsas. Šios bendruomenės tampa „nereklamuoto ir tyliojo prabudimo“ nusileidimo aikštelėmis, kuriose Jėzus tampa vaikščiojančia realybe ir atsakymu „ką daryti“. Drąsa, susieta su vidiniu Jėzumi, kuris kalba, veda ir moko širdies viduje, tampa tikra šviesa, skatinančia sekti pasitikti Jaunikio. Šiandien Viešpats suteikia malonės laiką mokytis bendrystės su Juo ne per išorinius sutapimus, struktūras, projektus ar internetą, bet per vidinį bendravimą ir mokinystę, siekiant surasti Kristų ne išorėje, bet viduje. Būtent šis aliejus parengė ir vis dar rengia krikščionis ateinantiems laikams, kada išorinis nestabilumas, neužtikrintumas ir nepasitikėjimas įsivyraus pasaulyje. Ateina, laikas kada atsakymą „ką daryti ir kur eiti?“ krikščionis atras ne internete, salėje ar konferencijoje, bet savo viduje per bendrystę su ten gyvenančiu Jėzumi ir santykius vienas su kitu. Krikščionys dabar yra kviečiami užimti Pažadėtąją žemę. Šiuo nauju dvasinio sezono metu krikščionio mityba ir vedimas pradeda keistis. Dangišką maną keičia Pažadėtosios žemės vaisiai, o debesies stulpą – sandoros skrynia. Kasdieninė manos rinkimo ir sekimo paskui debesies stulpą dykumoje praktika įgalina krikščionį savo viduje atrasi šios praktikos vaisius: sandoros skrynią ir Pažadėtosios žemės vaisius. Krikščionys dabar šaukiami ir vedami į patį nuostabiausią dvasinį sezoną. Todėl neišsigąsk ir pasitikėk Kristumi savo viduje. Jis yra tavo šviesa, maistas ir sandoros skrynia.
 Kiekvieno krikščionio ar krikščioniškos bendruomenės gyvenimas teka tam tikra tvarka, t.y. vieną dvasinį sezoną keičia kitas. Kiekvienam laikotarpiui yra būdingi tam tikri įvykiai, dvasinis klimatas ir klausimai, į kuriuos norime žinoti atsakymus. Šiandien, tiek pasaulyje, tiek ir krikščioniškose bendruomenėse, pasikeitė dvasinis sezonas, kurį įtakojo pasaulinė pandemija ir su tuo susiję įvykiai. Šie, vienas po kito sekantys įvykiai pranašauja ir žada krikščioniams naują ir ilgą dvasinį sezoną. Toks, koks gyvenimas buvo ankščiau, tokio jau nebebus. Gręžiotis į praeitį ir bandyti susigrąžinti tai, kas praėjo, yra neišmintinga. Dievas siūlo kažką nauja, todėl dabar yra svarbiausia suprasti, kokią „gyvenimo strategiją“ siūlo Viešpats naujame dvasiniame sezone. Koks šis laikotarpis bus, priklauso nuo vidinių nuostatų bei gyvenimo strategijos, kurią pasirinks krikščionis.
Jei iki pasaulinės pandemijos pagrindinis klausimas krikščionių galvose buvo „Kodėl - kodėl vyksta susiskaldymai tarp bendruomenių, kodėl nėra prabudimo ir didelių ženklų ir stebuklų?“, tai šiame dvasiniame laikotarpyje klausimą „kodėl“ pakeitė klausimas „KAIP?“, t.y. kaip gyventi pasikeitusiomis sąlygomis ir aplinkybėmis? Didžiausias šios dienos deficitas yra atsakymas į klausimą „KAIP?“ Atsakymą į šį kausimą žino Viešpats, todėl Jis pataria ateiti pas Jį ir gauti patarimą, tiek kiekvienam asmeniškai, tiek ir bendruomeniškai. Pasaulyje taip pat yra daug idėjų, balsų ir patarimų, kaip elgtis šiame nestabiliame ir naujame dvasiniame sezone. Tačiau krikščioniams Viešpats dabar siūlo asmeninių santykių su Dievu atstatymą, sustiprinimą ir ištaisymą, o tuo pačiu ir neįtikėtinai dideles ir drąsias pergales. Gyvenimo strategiją šiuo laikotarpiu nulems krikščionio požiūris į sunkumus. Taigi, yra keturi požiūrių į sunkumus tipai. 1. Išvengti sunkumų ir pasislėpti. Tai yra elgesio ir vidinių nuostatų sistema, kurią šiuo metu siūlo pasaulis ir, kuri nori prasiskverbti į krikščionio vidų. Tai neteisingas požiūris į sunkumus, kuris augina širdyje baimę, pasyvumą ir kompromisus. Taip elgėsi Izraelitų priešai – stipriausio Kanaano miesto Jericho gyventojai, kurie, nepaisant, kad buvo žymiai stipresni už Izraelitus, užsidarė ir įsitvirtino baimės pozicijoje.
Panašiai elgiasi šiuo metu ir pasaulis, tačiau krikščionis yra drąsos stovykloje. Pasaulyje tvyranti baimė ir užsidarymas yra pralaimėjimo ženklas, o drąsa ir žiūrėjimas į priekį yra pergalės ženklas. Šiandien krikščionis turi nuspręsti, kurioje stovykloje jis gyvena. 2. Gynybinė pozicija. Tai yra kita pasaulio siūloma gyvenimo strategija, kuri siekia ne išvengti sunkumų, bet apsiginti nuo jų. Jei krikščionis priima šią poziciją, jis visose savo gyvenimo srityse stengiasi gintis nuo sunkumų ir vietoje ėjimo į priekį ir pergalės pozicijos priima gynybinę ir savęs saugojimo poziciją. To pasėkoje, jo gyvenimas tampa uždaras ir izoliuotas, nors ir su vidine nuostata kovoti. Tačiau realios pergalės ir judėjimo pirmyn nėra. Gynybinė gyvenimo pozicija remiasi baime prarasti save ir siekiu išsaugoti tai, ką turime. Tačiau Jėzus savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu moko mus, kad savęs išsaugojimo pozicija ilgainiui ne tik, kad nepasaugo, bet atneša praradimus.
4. Noriai priimti ir drąsiai žengti į sunkumų sūkurį. Tai yra pats teisingiausias ir vaisingiausias požiūris į sunkumus ir strategija šiame dvasiniame sezone. Būtent tokį požiūrį turėjo Jozuė ir Kalebas, kurie į sunkumus žengiant į Pažadėtąją žemę žiūrėjo su tikėjimo ir drąsos akimis. Tol, kol šis požiūris vyravo Izraelitų stovykloje, tol jie ėjo į priekį, patirdami pergales. Tačiau išmirus Jozuės kartai, Izraelitai pakeitė požiūrį į sunkumus ir nustojo kovoti. Jie pradėjo ieškoti kompromiso ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Šiame naujame dvasiniame sezone krikščionys gali „paveldėti“ iš pasaulio atsargią ir „išgyvenimu“ paremtą strategiją, kai tuo tarpu Viešpats ne tik, kad padeda išgyventi, bet ir kviečia užimti Pažadėtąją žemę. Kaip karalius Dovydas ėjo tiesiai pasitikti pačio stipriausio priešo Galioto ir pasitikėjo Viešpačiu, taip ir šiandien krikščionys yra kviečiami ne slėptis savo viduje, bet drąsiai pasitikti kiekvieną sunkumą ir problemą, kurie yra didelių pergalių Viešpatyje pranašai.  Vienas pagrindinių atgimusio krikščionio požymių yra jo širdyje atsiradęs antgamtinis troškimas pažinti ir vykdyti Dievo valią. Šis nuoširdus troškimas būdingas tik atgimusiems krikčioniams. Netikintys arba religingi žmonės turi norą išoriniais veiksmais parodyti, kad ieško Dievo valios, tačiau savo širdyje tokio troškimo neturi. Tai įmanoma gauti tik dovanai priėmus Jėzų Kristų, kaip savo asmeninį Gelbėtoją.
Tačiau, kodėl net ir tarp atgimusių krikščionių, Dievo valios pažinimo praktika gali būti tokia skirtinga? Kodėl vieni krikščionys greičiau ir aiškiau supranta ir praktiškai pažįsta Dievo valią savo gyvenime, kiti gi – užstringa teoriniame lygmenyje. Pagrindiniai Dievo valio pažinimo raktai yra aprašyti apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams.
1 RAKTAS. Mes galime praktiškai pažinti Dievo valią tik per vidinį ir asmeninį pasikeitimą. Dievas savo valią mums apreiškia ir įgalina ją praktikuoti TIK PER VIDINĮ PASIKEITIMĄ. Todėl, Dievo valios pažinimas ir praktika mūsų gyvenime tiesiogiai proporcinga mūsų vidiniam pokyčiui. Tai nepriklauso nuo to, kaip keičiasi pasaulis, aplinkybės ar kiti žmonės. Dažnai krikščionis bandydamas pabėgti nuo kasdienybės ir rutinos, bando pakeisti aplinką (žmones, namus, gyvenamą vietą, bendruomenę, darbą) ar imasi naujos veiklos ir iššūkių. Tačiau jie nepriartina mūsų prie Dievo valios pažinimo. Kartais ilgai neatsakyta malda rodo, kad Dievas ne delsia atsakyti, bet trokšta duoti atsakymą per vidinį pasikeitimą. Tik tada, kai mes keičiamės savo viduje, o ypač, kada keičiasi mūsų mąstymas, mes patiriame ir praktiškai ragaujame Dievo valią.
2 RAKTAS. Kiekvienas pasikeitimas turi būti PRIIMTAS. Kodėl kartais taip sunku pakeisti mąstymą? Labai dažnai krikščionis bando keisti mąstymą ir įkalbėti ar išpažinti tam tikrus trokštamus ar siekiamus dalykus, tačiau patiria nesėkmę? Viena iš priežasčių, kodėl mums sunku pasikeiti yra ta, kad mums sunku PRIIMTI pasikeitimus, kuriuos siūlo ir mums iš anksto parengia Dievas. Mums nereikia patiems sugalvoti ir ieškoti pasikeitimų, juos tik reikia atpažinti ir priimti. Problema yra ta, kad daugelį dvasinių pasikeitimų mes NENORIME priimti. Kaip išspręsti šią problemą? Pagrindinis Dievo valios raktas yra paslėptas aukščiau minėtame apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams.
RAKTAS. Prieš priimant Dievo siūlomus pasikeitimus, krikščionis kviečiamas tapti gyva auka, t.y. pasiduoti Dievui be sąlygų ir savo gyvenimo scenarijų. Krikščionis kviečiamas pradėti gyventi kitokį gyvenimo būdą, kurio pagrindinė nuostata yra pasidavimas Dievui. Tai nėra vienkartinis įvykis, bet kasdieninė praktika. Dievas krikščionį kviečia tapti gyva auka, t.y. GYVENTI kartu su mirties sau nuostata. Toks požiūris atveria kelią ir sugebėjimą priimti vidinius pasikeitimus, kurie būdingi dvasiniam gyvenimui. Tada keisti mąstymą yra lengva, nes krikščionis nesipriešina dalykams, kurie nukreipti prieš jo “ego”, tačiau noriai renkasi tai, kas naudinga kitiems. Toks gyvenimo būdas yra neįmanomas žmogui, bet įmanomas Dievui. Taigi, kiekvienas krikščionis, kuris savi gyvenimą stato ant teisingų bėgių, pradeda pažinti ir praktiškai patirti Dievo valią. Tada jo gyvenime prasideda pati įdomiausia kelionė pažįstant ir progresyviai patiriant Dievo valią – gerą, priimtiną ir tobulą. Apie tai kitose „Dienos mintyse“.  Kodėl kartais nepaisant dažno pamokslų klausymo, susirinkimų ir konferencijų lankymo, maldų, mokymų ir veiklos, tiek asmeninis, tiek bendruomenės gyvenimas gali išlikti padrikas ir nevaisingas? Viena iš esminių nevykstančios ir nevaisingos dvasinės statybos priežasčių yra supratimo trūkumas. Biblija kalba, kad būtent supratimas yra tas elementas, kurio dėka vyksta statyba.
Patarlės 24:3 Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu. Kalbėdamas žmonėms apie vaisingo gyvenimo paslaptis, Jėzus pabrėžė, kad viena iš nevaisingo gyvenimo priežasčių yra Dievo žodžio nesupratimas. Nepaisant, kiek daug pamokslų gali klausytis krikščionis, jei jis nesupranta Dievo žodžio, jo gyvenime nevyksta statyba.
Taip pat apaštalas Paulus Korinte esančius krikščionis ragino siekti dvasinių dovanų , kurios atneša supratimą: pranašystės dovana, kalbų aiškinimo dovana, apreiškimas, pažinimas, mokymas. Jis pabrėžė, kad bendruomenės statyba ir augimas vyksta ne dėl stebuklų pertekliaus, bet dėl supratimo, ką daro Dievas ir kokios Jo yra mintys ir planai šiandien.
Kartais krikščionis savo dvasioje gali jausti nepaaiškinamą diskomfortą ar kitokį dvasios liudijimą, tačiau tuo pačiu metu nesuprasti, ką tai reiškia ir kaip į tai reaguoti. Nesuprastas dvasios liudijimas be dvasinio supratimo yra, tarytum, veltui pučiantis vėjas, kurio nenaudoja tikėjimo laivo burės. Kartais krikščionis pasitenkina tik antgamtiniu vidiniu dvasios liudijimu, bet nesiekia suprasti, ką tai reiškia ir ką Dievas nori pasakyti. Apaštalas Paulius ragina krikščionis siekti išsiaiškinti, ką Dievas nori pasakyti, kad jie galėtų tinkamai ir sutartinai reaguoti į Dievo valią. Taigi, kaip gauti supratimą, kada mes turime dvasios liudijimą, bet nesuprantame, ką jis reiškia? Pirmiausia, šis supratimas yra nepaprastas, t.y. ne žmogiškas ir loginis, bet DVASINIS. Apaštalas Paulius laiške Korintiečių bažnyčiai rašo, kad jis nuolat meldžiasi ir prašo Dievo, kad jie gautų dvasinį supratimą. Taigi, mes pašaukti gauti ne loginį paaiškinimą, bet dvasini supratimą.
Labai dažnai krikščionis klaidingai siekia gauti supratimą ir įsivaizduoja, kad jį suteikia studijos, žinios ar nauja informacija. Nors Biblijos studijos, žinios ir nauji pamokslai suteikia TEISINGĄ supratimą, jis gali būti nedvasinis, bet loginis. Pavyzdžiui, karalius Erodas, rašto žinovai ir fariziejai turėjo teisingą supratimą apie tai, kur turi gimti Gelbėtojas, tačiau neturėjo dvasinio supratimo, t.y. nežinojo - kada ir kur. Dvasinį supratimą gavo žyniai iš rytų. Jie atkeliavo į Jeruzalę, gavo paaiškinimą ir teisingą informaciją apie tai, kur turi gimti Gelbėtojas ir asmeniškai sureagavę į Dievo žodį, buvo atvesti tinkamu metu į tinkamą vietą. Jų supratimas buvo dvasinis, nes jie asmeniškai reagavo į Dievo žodį, ieškojo ir sekė paskui žvaigždę. Dvasinis supratimas juos atvedė teisingu metu į teisingą vietą, .t.y. jie atėjo ir atpažino Jėzų. Loginis supratimas žmogų palieka su teisingomis žiniomis, bet neatveda prie Jėzaus. Jei krikščionis reaguoja į Dievo žodį, asmeniškai ieško, seka paskui ir yra įtrauktas į procesą, jo supratimas ir žinios tampa dvasinėmis. Tačiau, jei krikščionis nėra asmeniškai įsitraukęs ir nereaguoja į Dievo žodį, jo supratimas pasilieka teisingas, bet loginis. Jis prasilenkia ir neateina į tinkamą vietą ir tinkamu metu. Toks krikščionis visada „prašauna pro šalį“. Dvasinis supratimas gali būti prarandamas. Šiandien salinė ir internetinė krikščionybė atitraukia krikščionį nuo asmeninio reagavimo į Dievo žodį ir perkelia jį į stebėtojo ir žiūrovo vaidmenį. Taip iš lėto dvasinis supratimas virsta loginiu. Jis lieka teisingas, bet neefektyvus ir neveikiantis. Dvasinis supratimas nėra nauja informacija apie angelus, demonus ir dvasinį pasaulį, bet asmeninė Dievo žodžio praktika, kuri atveda ir priartina krikščionį prie Jėzaus. Krikščionis gali turėti teisingą informaciją apie prabudimą Afrikoje ar Kinijoje, apie Lietuvos bažnyčių padėtį ir kitus krikščionis, bet, jei jis nėra praktika susijęs su tais klausimais ir nėra asmeniškai atsakingas ir veikiantis šiose srityse, šis supratimas bus tik teisinga informacija. Dvasinis supratimas visada gyvena Dievo žodžio praktikos ribose.  Kiekvienas krikščionis nori augti meile bei tikėjimu ir nešti daug vaisiaus. Nuo ko priklauso krikščionio vaisingumas? Kodėl kai kurie krikščionys neša daug vaisiaus, o kiti, nepaisant didelių pastangų, valios ir užsispyrimo – lieka be vaisių? Jėzus prieš savo mirtį ant kryžiaus įspėjo savo mokinus, kad jų vaisingumas priklauso tik nuo Jo. Nei vienas krikščionis negali nešti vaisiaus pats iš savęs – t.y. dirbdamas ir tarnaudamas be vidinio santykio su Viešpačiu. Būtent vidinio santykio su Kristumi stoka, daugelį krikščionių uždarė į nevaisingumo ratą.
Vis dėlto, kaip galima augti ir nešti daugiau vaisius? Pirmas vaisingumo šaltinis yra malonė, kurią kiekvienas krikščionis gauna iš Dievo tikėjimu priimdamas Jėzaus Kristaus auką, nuodėmių apleidimą, Dievo teisumą ir Šventosios Dvasios dovaną. Tai yra pirminis vaisingumo šaltinis, be kurio neįmanoma nešti vaisaus. Kalbėdamas apie žmogaus sugebėjimą nešti vaisių, Jėzus palygino krikščionių gyvenimą su tarnais, kurie gavo talentus iš Dievo.
Skaitydami šį palyginimą matome, kad kiekvienas krikščionis iš Dievo gauna neužtarnautą malonę: švarią sąžinę, nuodėmių atleidimą, Dievo teisumą, Šventąją Dvasią su įvairiomis Jos dovanomis ir sugebėjimais. Vis dėlto nemažai krikščionių pasilieka tik pirmame vaisingumo šaltinyje ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžia prašydami dar daugiau dovanų iš Dievo. Tačiau Jėzus visur akcentuoja, kad vaisingumas prasideda ne nuo tai, ko mes neturime, bet nuo tai, ką turime. Biblijoje pilna pavyzdžių, kada neįtikėtini Dievo stebuklai įvyko dėka mažų dalykų, kuriuos žmonės turėjo, pavyzdžiui: berniukas turėjo penkis kepalus duonos ir dvi žuvis, tačiau per tai pamaitino kelis tūkstančius žmonių (Maro 14:17); neturtinga našlė turėjo tik saują miltų ir truputį aliejaus, tačiau per tai tris metus išmaitino pranašą Eliją ir savo šeimą (1 Karalių 17:14). Ko nori išmokyti Jėzus per šiuos palyginimus? Dievas skatina krikščionis išeiti iš pirmojo malonės rato ir eiti į antrąjį, kuris gali dešimt kartų padidinti vaisingumą. Šis malonės šaltinis remiasi krikščionio reakcija ir santykiu su tuo, ką jis gavo iš Dievo. Todėl apaštalas Paulius savo laiškuose ragina krikščionis suprasti, ką jie gavo iš Dievo, kad būtų galimą tai leistį į apyvartą ir pereiti iš „malonės gavimo“ rato į „santykio su gauta malone“ ratą. Šis ratas gali krikščionio vaisingumą padidinti net dešimt kartų.
Trečiasis malonės laukas, į kurį žengia dar mažiau krikščionių, yra aptvertas ir saugomas gąsdinančių užrašų, kuriuos velnias užrašo ant tam tikrų mūsų gyvenimo sričių ir taip atbaido mus nuo vaisingumo. Šie užrašai kalba apie piktą ir kietą Dievą bei baimę.
Būtent mūsų gyvenimo sferos ir sritys, aptvertos ir saugomos gąsdinančių užrašų „atsargiai, piktas Dievas“, „toliau eiti negali, nes mažai turi ir nieko nemoki“, užrakina potencialias mūsų vaisingumo sritis. Daugiausiai vaisių pelnęs tarnas gavo dar vieną talentą, kuris buvo atimtas iš tarno, kuris bijojo Dievo, dėl to, kad manė, kad Jis yra piktas ir neteisingas. Taigi, dar viena potenciali krikščionio gyvenimo vaisingumo sritis yra užrakinta neteisingo požiūrio į Dievą bei baimės priimti sprendimus. Baimė naudoti Dievo dovanas pasitraukia tada, kai mes pažįstame, koks geras, teisingas ir mylintis yra Dievas, kuris tampa mums Tėvu ir artimiausiu draugu. Toks mąstymas ir požiūris išveja baimę iš visų mūsų gyvenimo sričių ir padaro mus turtingesniais.  Kaip jau minėjome pirmoje ir antroje šios temos dalyje, Jėzaus mokiniai perėjo tris mokinystės etapus: 1) mokinystė iki Jėzaus mirties ant kryžiaus; 2) mokinystė po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų iki Sekminių; 3) mokinystė po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną. Kiekvienas mokinystės etapas turėjo skirtingas pamokas ir tikslus. Dabar apžvelgsime, ko Jėzus mokė trečiajame mokynystės etape, t.y. po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną.
1. Išorinis Jėzus tampa vidiniu. Jėzus Kristus per Šventąją Dvasią tampa krikščionio viduje gyvenančiu asmeniu. Daugelis krikščionių Sekminių dieną, kada ant Jėzaus mokinių nužengė Šventoji Dvasia, daugiausia sieja su prasidėjusiais stebuklais ir bažnyčios gimimu. Nors tai yra Šventosios Dvasios išsiliejimo rezultatas, tačiau tai nebuvo vienintelis tikslas. Pagrindinė priežastis, kodėl Jėzus siuntė Šventąją Dvasią buvo ta, kad dabar iki Jėzaus mirties ant kryžiaus šalia mokinių buvęs (išorinis) Jėzus tapo vidiniu, per Šventąją Dvasią gyvenančiu krikščionio viduje ir toliau mokančiu jį pažinti Dievą. Paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė savo mokiniams, kad nepaliks jų, bet atsiųs Šventąją Dvasią, kuri toliau mokins juos.
Taigi, pagrindinė pamoka, kurią Sekminių dieną išmoko Jėzaus mokiniai buvo ta, kad dabar Jėzus aktyviai gyvena krikščionio viduje ir toliau mokina ir veda. Išorinis Jėzus tapo vidiniu. Jėzus prieš siųsdamas Šventąją Dvasią paliudijo, kad vidinis Jėzus yra geriau nei išorinis. Vis dėlto šiandien nemažai krikščionių nuvertina savo viduje gyvenantį ir apreiškiamą Jėzų ir labiau trokšta pamatyti išorinius Jėzaus pasireiškimus, ir norėtų gyventi apaštalų laikais ir matyti Jėzų vaikščiojantį šalia kartu, nei gyventi dabar viduje.
Bendravimas su Viešpačiu vidiniame žmoguje tampa nenutrūkstama ir šlovinga kasdienine patirtimi ir praktika. 2. Bendraudami savo viduje su Jėzumi mes mokomės pažinti tai, ką turime iš Dievo, o bendraudami vieni su kitais - dalintis tuo, ką pažinome gavę iš Dievo. Tai yra viena iš kertinių atgimusio iš aukšto krikščionio pamokų. Mūsų vidinis bendravimas su Viešpačiu skirtas ne pasiteisinimui, savo teisumo ar charakterio tobulinimui, nuotykių ieškojimui ar mėgavimuisi stebuklais ir antgamtiškumu, bet skirtas pažinti tai, ką gavome iš Dievo.
Kartais krikščionis siekia vidinio bendravimo su Jėzumi tam, kad įrodytų Dievui, kad yra geras, mylintis ir šventas. Tačiau pagrindinė vidinio bendravimo su Dievu priežastis yra sužinoti, ką Dievas jau atliko ir dovanojo mums. Tik per vidinį bendravimą su Viešpačiu, mes galime tai pažinti. Tai nėra informacijos apie dvasines dovanas perskaitymas, pamokslų klausymas ar seminarų lankymas. Šis pažinimas ateina tik iš vidinio santykio su Viešpačiu. Antra šios pamokos dalis yra neatsiejama nuo kitų žmonių ir tikėjimo namiškių. Kada mes per bendravimą su Viešpačiu pažįstame tai, ką turime, tada Dievas nukreipia mus į bendravimą su kitais žmonėmis, kad mes išmoktume išreikšti tai, ką gavome. Visa tai, ką Dievas davė mums nėra betikslis ar skirtas tik vidiniam pasimėgavimui. Tai visada susiję su kitais žmonėmis. Po Sekminių prasidėjo bendruomenių augimas, kuriose krikščionys mokėsi bendrauti su Viešpačiu ir vienas su kitu.
3. Dievas išliejo savo meilę per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų, kad mes tą meilę PRIIMTUME ir išmoktume dalintis su kitais. Dar viena pamoka, kurios yra mokomi krikščionys, susijusi su Dievo meile. Krikščionis nėra mokomas vykdyti įsakymus ar siekti savojo teisumo, girtis darbais ar pasiekimais. Dažniausiai to moko žmonės. Dievas visų pirma moko ne duoti, bet PRIIMTI meilę. Tik tada, kai mes sąmoningai ir su tikėjimu priimame Dievo meilę, tik tada mes tampame laisvi ir galime būti mokomi išreikšti GAUTĄ meilę per tikėjimą kitiems. Tai yra pagrindinis būdas ir kelias, kaip mes galime nešti vaisių. Vaisingumas buvo viena iš pagrindinių paskutinės vakarienės temų, kada Jėzus mokino savo mokinius ir ruošė juos tam, kad jie neštų vaisių. Tikro vaisiaus nešimas buvo įmanomas tik po jėzaus aukos, kada Dievo meilė pilnai ir besąlygiškai tapo prieinama kiekvienam. Jėzaus auka tapo Dievo meilės didžiausia ir stipriausia išraiška, galinti pažadinti ir uždegti kiekvieną širdį. Patikėję ir priėmę šią meilę, mes įgauname sugebėjimą mylėti kitus.
4. Dar viena pamoka, kurios mokėsi mokiniai po Sekminių, buvo susijusi su Jėzaus įsakymu padaryti visų tautų žmones Jo mokiniais. Gavę Šventąją Dvasią ir priėmę Jėzaus meilę, mokiniai įgavo sugebėjimą mokyti kitus. Tik praktikuodamas Dievo žodį asmeniškai ir turėdamas bendravimą su Viešpačiu ir su kitais tikinčiaisiais, krikščionis gali mokyti šalia esančius žmones. Šiandien daugeliui mokymas yra susijęs tik su pamokslavimu ar su patarimų davimu. Tačiau Naujajame Testamente mokymas visada suprantamas, kaip asmeninės praktikos perdavimas kitiems, rodant pavyzdį ir padedant tai daryti kartu. Taigi, apibendrinant ir nuosekliai išdėstant pagrindinius mokinystės etapus, galima pastebėti, kad Jėzus savo mokinius mokė nuosekliai, statydamas jų dvasinį gyvenimą pagal tam tikrą planą. Kiekviena išmokta pamoka atveria kelią kitoms pamokoms ir kitiems dvasiniams patyrimams. Todėl ir šiandien Viešpats mus moko pagal tam tikrą planą, statydamas nepajudinamą mūsų gyvenimo namą. |
